Apie suvokimą ir adekvatumą

Čia aptariamos perskaitytos kitų autorių mintys ir idėjos

Apie suvokimą ir adekvatumą

Standartinė Kyras1 » Sek Vas 07, 2010 5:16 pm

Sergejus Lazerevas “Karmos diagnostika” Aštunta knyga. P. 333. Asveja, 2006.

“Paskui supratau, kad mano knygas gali skaityti toli gražu ne kiekvienas, – daug kam sirgti ir mirti yra kur kas lengviau negu atleisti!
Neįmanoma suvokimo perteikti visiems, tuo labiau, kai žmonės tam nepasiruošę.
Tie, kas pasiruošę, informaciją priima. Tuos kurie nepasiruošę, paruošia likimas.”



Nustačiau, kad internete yra daugybė forumų, kur žmonės kritikuoja šį autorių. Vienas iš didžiausių argumentų yra tai, kad jie pažįsta arba patys yra vieni iš tokių, kurie perskaitę Lazerevo knygas ir bandę vadovautis tuo kas ten patariama blogai pasijuto, turėjo nemažų psihikos sutrikimo problemų. Ir štai dabar galima perskaityti, ką jis pats mano. Išeina, kad negerai pasidarė tiems, kurie nebuvo tokiai informacijai pasiruošę. Na, aš nemanau, kad viskas yra taip paprasta.

Pradėkim nuo to, kad šis pasaulis tikrai yra vargo vakarienė. Turbūt niekas nesiginčys. Žmonės nėra juo patenkinti iki galo. Bet jie turi viltį, kad gali būti geriau, todėl mano, kad kažkas yra sugadinta. Jie ieško kaltų. Ir dabar iš esmės mes turime tik dvi kryptis tose paieškose.

Pirmoji yra nukreipta į žmogaus išorę. Pagal šį absoliučios daugumos žmonių požiūrį, kalta yra aplinka, t.y. Dievas, velnias, kiti žmonės, gamta ir pan. Šie žmonės visada turi pasiteisinimą dėl savo veiksmų. Pavyzdžiui, sako: “trenkiau, nes mane suerzino, nes nebūtų suerzinęs, tai ir aš nebūčiau trenkęs”. Arba: “Ką aš galiu padaryti, kad užaugau vaikų namuose, nuolat ujamas ir mušamas, be meilės, todėl aš nekaltas, kad virtau nusikaltėliu”. Arba” Kaip galiu atleisti neištikimkam vyrui, geriau mirsiu, bet neatleisiu”. Na štai ir miršta, nes objektyvi tikrovė yra tokia, jog nuoskaudos sveikatos neprideda, sakykit ką norit. Aišku, kad tokia būklė žmonių netenkina. Nors jie ir pasiteisina, bet nieko taip ir nesugeba išspręsti, situacijos nepataiso.

Tai štai pasirodo ponas Lazerevas ir kiti jo vienminčiai, kurie pateikia antitezę. Jie sako, kad kalta yra ne aplinka, o pats žmogus. Taip, taip, pats žmogus kaltas, kad jį išdavė, primušė, išprievartavo, kad užaugo vaikų namuose. Išeina, kad auka kalta dėl nemalonaus įvykio, o ne skriaudikas, nes skriaudikas tebuvo priemonė aukai apvalyti, ją sustabdyti. Pavyzdžiui, žmona pati kalta, kad jos vyras yra jai neištikimas, nes ji pernelyg yra prisirišusi prie savo žemiškų vertybių, yra suidealizavusi savo sutuoktinį ir pan. Šie pamokslautojai teikia vilties, kad jei pripažinsi savo kaltes ir keisi elgesį, o ypač savo požiūrį šį traumuojančias situacijas, ne tik išgelbėsi sielą, bet iš esmės jau šiame gyvenime pradėsi gyventi puikiai, nebesirgsi, blaiviai protausi, tau gims sveiki palikuonys. Taigi, tie, kas nerado sprendimo pirmoje teorijoje stačia galva puola vadiovautis šiais naujais priesakais. O žmonės, kurie bando priešgyniauti sulaukia tik paniekos pilno pasmerkimo kaip pacituotose eilutėse iš Lazerevo knygos.

Ir išties, kaip čia yra, kad žmogus verčiau renkasi sirgti ir mirti, nei atleisti. Beje, apie atleidimą, tai čia turima mintyje plati sąvoka. Tarkim tu gali atleisti niekadėjui, bet liksi su nuoskauda Dievo atžvilgiu, kuris visą tai leido ir pan. Tai nesiskaitys, kad atleidai, nes tu turi atleisti visiems ir visada. O kaipgi neatleisi, jei suprasi, kad jie visi sunkiai dirbo, kad apvalytų tavo purviną sielą. Kartoju, neįmanoma tobulai atleisti, kad nebeliktų nei mažiausio graužaties kirminėlio, jei nepripažinsi, jog tai buvo gerai, kas tau atsitiko. Kitaip neįmanoma. Neįmanoma atleisti, jei manai, kad tai buvo blogai, kas tau atsitiko. Štai, gal dabar pasidarys aišku, kodėl ne taip paprasta yra atleisti ir kodėl žmonės renkasi geriau mirti. Čia yra esmių esmė. Net jei paprasti žmogeliai apie tokias kategorijas net nesusimąsto ir negali atleisti, nes baisiai asmeniškai pyksta ant skriaudiko, gilumoje juos taip užsispirti verčia nepasitenkinimas neteisybe. Jie nieku gyvu nepripažins, jog tokie dalykai, kaip prievartavimai ir žudimai yra gerai. Net jei pripažintų, kad to nusipelnė, tai vis vien jie nesutiks, kad blogis gali būti naikinamas blogiu. Na o jei prievartavimai yra gėris, tai tada atsiprašau, jie pasakys ir pasukios pirštą aplink smilkinį. Jiems tai pripažinti kaip gėrį reikštų dar blogiau nei mirtis, nes sugriūtų jų savastis ir kas svarbiausia tikėjimas geruoju Dievu. Jie visada primins, kad Jėzus neužmėtė akmenimis nusidėjėlės, nors ji galbūt buvo to verta. Jie sakys, kad gėriu galima sunaikinti blogį. Jie sakys, kad reikia ne kaltinti save, o atleisti sau. Šie žmonės natūraliai yra linkę laikytis pirmojo požiūrio, apie tai, kad kalta aplinka. Jie laukia išvadavimo iš negeros aplinkos, nes nesant tokios aplinkos, jie būtų tobulai geri.

Bet šis pirmasis požiūris taip pat nusipelno ne mažesnės kritikos, nes kas jau kas, o jis tikrai nedaro pasaulio geresniu. Reikia pamiršti pasakas apie nusikaltėlius, kurie atsiverčia dėl to, kad jų nenubaudė. Jei taip ir atsitinka, tai yra vienetiniai atvejai ir priligintini jie yra stebuklui, ne kitaip. Greičiau jau plėšikai dar labiau suįžūlėtų, kuo galime įsitikinti vien pažvelgę kas darosi dabar. Bausmės švelninamos, nusikaltėlių teisės ginamos labiau nei nukentėjusiųjų, pedofilai apskritai klesti, ir viso to pasekmė yra tai, kad nusikaltimų skaičius didėja, jų žiaurumas auga. O iš kur tokia teisės pozicija atsirado, jei ne iš filosofinės krypties, kuri blogį matė aplinkoje, o ne žmogaus viduje. Filosofijos, kuri deterministiškai viską paaiškina per aplinkos poveikį žmogui. Žmogų suformuoja aplinka, jie sako. Nusikaltėliai ateina iš mūsų pačių tarpo, jie sako. Politikai yra korumpuoti, nes visuomenė tokia yra, jie sako. Aišku pirmojo požiūrio gynėjai niekada nepasakytų, kad auka buvo verta to, ką skriaudikas padarė, bet ir skriaudiko jie labai nebaustų, nes jis taip pasielgė dėl blogos aplinkos poveikio. Tuo tarpu pagal antrąjį požiūrį, auka buvo verta skriaudos ir ji negali kaltinti skriaudiko, tačiau, kadangi skriaudikas taip pasielgė irgi tarnaudamas savo negeriems troškimams jis už tai pats kitą kartą bus auka ir negalės skųstis. Čia, yra nuolat naikinami visi iš eilės. Visi kalti, visi turi būti sunaikinti. Jei nebūtų pirmojo požiūrio atsvaros, tai ant žemės jau nebebūtų likę jokių gyventojų. Bet jei ir pirmasis požiūris triumfuotų, tai taip pat nebeliktų gyventojų, nes nebaudžiami plėšikai, maniakai, iškrypėliai išžudytų visus kitus žmones ir tarpusavyje pačius save. Vadinasi tai, kad mes dar visi kol kas gyvenam priklauso nuo kažkokio trapaus balanso tarp abiejų požiūrių.

Mano galva, abu požiūriai yra iškrypę ir tai lengvai logiškai paaiškinama vien pažiūrėjus, kas būtų jei bet kuris iš jų nusvertų. Jei pažvelgtum atidžiau, netruktume pastebėti baisios neteisybės, kad tiek vienu atveju, tiek kitu visalaik bus aukos. Man atrodo, jog tai taip pat yra įrodymas, jog žaidimo niekas negali laimėti, nes bet kokiu atveju pražūtis laukia. Vadinasi vienintelė išeitis yra išeiti už šio uždaro blogio rato. Savo elgesiu ir mąstymu kurti naują realybę ir neadekvačiais poelgiais naikinti esamą. Prabilau apie adekvatumą, todėl pakalbėsiu plačiau.

Šiame pasaulyje viskas, kas įvyksta yra adekvatu, viskas yra savaip teisinga. Pasekmė tarnauja priežasčiai, o priemonės tarnauja rezultatui. Užmirškim visus moralizavimus. Tai iš šalies žiūrint atrodo, kad kažkas pasielgė neadekvačiai, bet ne iš žmogaus vidaus žiūrint. Žmogus, kuris buvo mylimas ir yra sveikos psichikos reaguos vienaip į įžeidimą, o tas, kuris visalaik jautė agresiją ir yra psichinis ligonis sureaguos kitaip. Visuomenė yra nusistačiusi elgesio standartus, pagal kuriuos pamatuoja ir sprendžia, koks yra adekvatus elgesys. Tačiau, kai kalbam apie dvasinius dalykus, tai akivaizdu, kad kiekvienas iš paminėtų asmenų visada sureaguos adekvačiai savo esmei, savo tuometinei būsenai. Net ir tas pats žmogus vienąkart vienaip pasielgia, o kitąkart kitaip, nes tuose laiko momentuose jis buvo pagaliau ne tos pačios nuotaikos, jau nekalbant apie kitus dalykus. Skirtingas dirgiklis iššaukia skirtingą reakcijos stiprumą, bet gali būti ir taip, jog skirtingas dirgiklis iššaukia tą pačią reakciją, nes tas kuris reaguoja irgi yra kintamasis. Esmė, kad viskas visada yra adekvatu. Todėl kvailai skamba tiek pirmojo požiūrio, tiek antrojo požiūrio moralizavimai. Žmogus nekaltas, kad aplinka būtent taip stipriai jį sudirgino, juk žinojo, kokios yra jo ribos. Kita vertus, aplinka nekalta, kad turėjo užgauti žmogų, kuris pats to prašėsi. Kažką vieną pripažinti kaltu reikštų loginę kvailystę, nes sugriautų lygtį. Pailiustruosiu tokiu pavyzdžiu. Įsivaizduokit, kad plaktukas kaltina kamuoliuką, kad šis per toli nuriedėjo. Kokia nesąmonė, juk yra objektyvus dėsniai – stipriau smūgiuoji toliau nurieda, silpniau smūgiuoji mažaiu nurieda. Kaltink save patį plaktuk! Arba jei kamuoliukas kaltina plaktuką, kad šis jam skaudžiai sudavė. Kokia nesąmonė, juk jei nori, kad tave paridenčiau, tai susitaikyk ir su stuktelėjimu. Kaltink save patį kamuoliuk!

Kaip matot, nėra prasmės kaltinti tik plaktuką ar tik kamuoliuką. Bet kam iš vis kažką kaltinti? Bet taip irgi negerai, nes žmonės tada išprotėtų. Jie suprastų, kad taip kaip yra niekada nepasikeis, kad viskas yra perniek, kad nėra jokios stengimosi prasmės ir tt. Juk ir mano teorijos niekas nepriima vien dėl šios baimės, nes atrodo, kad nėra išeities. Bet kodėlgi? Aš tik siūlau neužsiimti niekais, nekaltinti nei plaktuko, nei kamuoliuko, nes tai absurdas. Gal geriau pakovokim prieš pačią sistemą. Kodėl negalėtų būti taip, kad kamuoliukas riedėtų be stuktelėjimo, o plaktukui stuktelėjus nuo jo nepabėgtų kamuoliukas? Tiesa, tai irgi atrodo absurdiškai, nes kaip matom kertasi plaktuko ir kamuoliuko interesasi, vienas nori stuksenti, o kitas riedėti. Vadinasi nauja sistema yra neįmanoma be plaktuko ir kamuoliuko pakeitimo. Kuo jie turėtų tapti, kad nebebūtų nei plaktukas, nei kamuoliukas, o vistiek jaustųsi laimingi? Nežinau, tai išeina už šios sistemos ribų, o kol esu sistemoje aš negaliu žinoti kas yra už sistemos, nes kitaip nebebūčiau sistemoje. Štai kodėl buvo posakis, kad žmogus negali gyventi, jei pamatė Dievą. Dievas todėl apsireikšdavo kaip žmogus, kaip koks nors degantis krūmas, vėjas ar dar bala žino kas. Nes žmonės, krūmai ir vėjai yra šios sistemos dalys, todėl Dievas taip apsireiškęs jos nesugriovė. Bet jei nežinau, kas už sistemos ribų ar aš turiu pabūgti? Ar tikrai būti plaktuku arba kamuoliuku yra tobula tobulybė ir jokia kita būsena nebūtų geriau? O kodėl aš toks ištikimas tam plauktuko ar kamuoliuko konceptui? Kodėl aš manau, kad jei nebebūsiu plaktukas ar kamuoliukas tai jau nebebūsiu aš, tai jau bus tarsi kokia smegenų lobotomija man padaryta? O jei to nenoriu, tai tada kodėl skundžiuos kad man čia nemiela, kad yra pasaulyje neteisybės, kodėl aš piktinuos kažkuo? Juk kitos išeities nėra, šis pasaulis negali tapti geresnis ar blogesnis, nes kitaip sugriovus balansą jis pats susinaikintų. Taigi, plaktukais ir kamuoliukais ir norim būti ir skundžiamės. Lieka tad tiktai dvi išeitys: arba toliau smirstam čia, arba rizikuojam ir kažką keičiam, išsivaduojam iš šitos ašarų pakalnės.

Sistemą reikia ne griauti, o iš jos išeiti. Skleisdami “gėrius” pagal savo siaurus oponuojančius požiūrius, mes tiktai griausim, nes pažeisim balansą, pažeisim adekvatumo lygtį. O aš siūlau pakeisti pačią lygti, abi lygties puses pakeičiant tuo pat metu, kad ji nebūtų sugriauta. Teoriškai tai įmanoma. Panagrinėkim atidžiau.

Jei mane kažkas nuskriaudė ir aš keršiju, tai aš pasielgiu adekvačiai, nes mane nuskriaudė tiek stipriai, kiek aš būdamas kerštingos dvasios jau imuosi keršyti. Tai yra adekvatu, todėl šitai nėra išeitis. Jei mane kažkas nuskriaudė, o aš nekeršiju ir nueinu laukais sau pasišvilpčiodamas, tai matyt nepakankamai stipriai mane nuskriaudė, kad aš būdamas iš principo nekerštingas nesiėmiau keršyti. Tai irgi buvo adekvatus poelgis, todėl irgi ne išeitis. Kitaip pasilgti neišeina. Keršyti mažiau tu negali, nes nesi tas kuris mažiau tokioje situacijoje keršija ir atvirkščiai. Todėl neįmanoma pasielgti neadekvačiai šiose situacijose, kai yra interakcija tarp abiejų kintamųjų. Pirmasis požiūris ir antrasis Lazerevo požiūris siūlo elgtis neadekvačiai, bet jie yra absurdiški, nes neįmanomi. Plaktuko ir kamuoliuko pavyzdys tai aiškiai parodė. Tačiau pasielgti neadekvačiai reikia, bet neadekvatumas turi apimti vienu metu abi lygties puses, nes tai vienintelė išeitis pabėgti iš šitos uždaro rato sistemos. Nes kol tu elgiesi adekvačiai esamoje situacijoje, tol tu esi sistemos dalis, tol tu esi dabartinės lygties vergas.

Be jei mane nuskriaus, o aš atkentėsiu su mintimi, kad kenčiu už šį skriaudiką, kad jam pačiam nebereikėtų kentėti už tai, ką man ką tik padarė, aš pasielgsiu neadekvačiai iš sistemos pozicijos. Toks elgesys nebetelpa į jokius pateisinimus. Jis yra tarsi be galo neteisingas, bet kartu ir teisingas. Neteisinga yra tai, kad kaltininkas liks nenubaustas ir jo siela nepatobulės, tačiau neteisinga jį būtų bausti, jei bausmė jau buvo įvykdyta. Kita vertus, neteisinga, kad aš buvau nuskriaustas, nes savo tolesniu elgesiu parodžiau, jog to buvau nevertas, tačiau neteisinga būtų ir manęs nenuskriausti, nes aš turėjau būti nuskriaustas nes esu nuodėmingas. Vienu žodžiu Lygtis yra bandoma modifikuoti ne iš kurios vienos lygties pusės tiktai, tada turėtume absurdiška situacija su plaktuku ir kamuoliuku, o iš abiejų lygties pusių vienu metu, todėl visa lygtis yra perkeičiama tuo pat metu. Štai, kodėl pasaulio atpirkimas yra būtent toks Jėzaus poelgis būti nukryžiuotam ant kryžiaus tam, kad šia kančia jis atpirktų nuodėmes tų, kurie jį nukryžiavo. Sakytumei kokia to pramė, juk ar negalėjo tada apskritai nesileisti nukryžiuojamas? Ar tai, ar taip, juk kaltininkas nebaustinas lieka. Tai kam viso to nukryžiavimo reikia? Matot, sistema sukvailioja, ji nemato prasmės, nes įvyko neprasmingas dalykas. Todėl būtent tai leidžia sugriauti adekvatumo ratą. Jėzau poelgis buvo neadekvatus, o tai Dieviškas būdas sistemai pakeisti.

Grįžtam prie Lazerevo minties. Kaip matom nėra prasmės tiek mirti, tiek atleisti arba yra prasmė vienoda ir mirti ir atleisti. Problema yra sistemos ydingumas, o ne aplinka ar žmogus. Todėl konstatuoju, kad Lazerevo mintis yra vienpusė ir ribota. Taip pat ir tas jo suvokimas, kurio jis taip pasigenda kituose žmonėse. Žmonės mažai prarado, kad neturi Lazerevo suvokimo. Nors kiekvienam yra savo, kaip sakant. Kažkam Lazerevo teorija tikrai padėtų tapti geresniu žmogumi, tačiau ne visiems. O norint, kad būtų visiems geriau, reikia kibti į sistemą iš esmės, o ne tik šiaudus pešioti.
Kyras1
 
Pranešimai: 104
Užsiregistravo: Pir Rgp 10, 2009 11:01 pm

Re: Apie suvokimą ir adekvatumą

Standartinė adminas » Pen Vas 04, 2011 9:44 pm

;)
adminas
Site Admin
 
Pranešimai: 6
Užsiregistravo: Pir Rgp 10, 2009 1:13 am


Grįžti į Kitų autorių kritika

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias

cron