"Dievas sutvėrė žmogų iš žemės dulkių" (Pradžios 2:7)

30 labiausiai šokiruojančių vietų

"Dievas sutvėrė žmogų iš žemės dulkių" (Pradžios 2:7)

Standartinė Kyras1 » Šeš Vas 06, 2010 3:48 pm

Dievą aš suprantu, kaip tą kuris yra istorijos (ang. story) kūrėjas, tai tobulai visagalis Dievas. Tačiau tas istorijos kūrėjas “autobiografiškai” pats dalyvauja savo sukurtoje istorijoje, kaip viens iš veikėjų. Tiek vienas, tiek kitas yra tas pats Dievas, tik skirtinguose lygmenyse. Dievas, kuris veikia istorijoje yra tam tikra prasme apribotas. Jis yra tik istorijos veikėjas, ne kūrėjas.

Pažiūrėkim iš kitos pusės. Aš tikrai turiu materialų kūną. Kam aš esu už tai dėkingas? Žinoma - tėvams-gimdytojams. Bet, jie patys buvo pagimdyti, tai galbūt tikrąjį dėkingumą turėčiau reikšti seneliams. Bet ir seneliai juk buvo kažkieno pagimdyti … Galiausiai taip keliaudamas aš pamažu pamatysiu, kad mano materialaus kūno pradžia nėra net žmogus. Man nesvarbu ar žmogus išsivystė iš kokio driežo, nes net ir tai dar nėra pradinis atskaitos taškas. Prieisim prie to, kad materialus kūnas tiesiog išsivystė iš … žemės. Būtent keliaujant į praeitį pasieksim tą vietą kur prasidėjo bet kokia gyvybė, bet kas buvo prieš tai? o buvo negyvoji gamta! Simboliškai ją vadinam “žeme, dulke ar dar kaip nors”. Juk sako “dulkė buvai, dulke ir vėl pavirsi”.

Grįžtam… Tai negi dabar aš visą pagarbą atiduosiu žemės grumstui, nes jis tikrasis gimdytojas mano kūno? Bet aš kol dar nenumiriau skiriuosi nuo dulkės, todėl suprantu, kad manęs, kaip gyvo sutvėrijmo gimdytojas nėra šis grumstelis. Taigi, buvo tas momentas kai Dievas (Rašytojo asmuo istorijoje veikiančiame personaže) paėmė grumstą ir jame įpūtė gyvybę. Įpūtė dvasią. Vadinasi mano tikrasis tėvas yra Dievas, jam turiu būti dėkingas. Štai šioje vietoje sustoja kone visų pasaulio gyventojų mąstymas. O man vistiek neramu… Aš matau, kad turiu laisvą valią, nes pirma, Dievas kaip atskiras asmuo bendrauja su pranašais, pagaliau Jėzus buvo Dievas, bet aš galiu jį tokiu laikyti, o galiu ir nelaikyti. Net jei šis istorijos (ang. story) Dievas turi visą valdžią mano kūnui, gyvybei, jis neturi valdžios bent jau mano laikysenai Jo atžvilgiu. Tai mane verčia susimastyti. Kaipgi būdamas tik žemės grumstas ir turėdamas tik tiek gyvybės, kiek dvasios į mano kūną įpūtė, kaipgi aš galiu laisvai rinktis. Jei net negalėjau pasirinkti kokiu gimsiu, kada gimsiu, tai kaip galiu bendrauti su Dievu laisva valia. Ar jis visagalis? Katalikų bažnyčios ir kitų krikščionių nuomone Dievas yra visagalis, bet ir žmogus nuo jo nepriklausomas, nes turi laisvą valią rinktis Jį ar ne. Atsiprašau, bet man nesusieina galai.

Ar galėjo būti, kad visagalis Dievas yra tiek visagalis, kad net sukūrė būtybes, kurioms neturi galios, kurių nebepakelia jo visagališka prigimtis? Kitaip tariant kyla elementarus klausimas, “ar gali visagalis Dievas sukurti akmenį, kurio būdamas visagalis nepakeltų?”. Apsurdas, argi ne. Prieinam prie žmogaus smegenų gebėjimo protauti ribos. Akivaizdu, kad visagalis Dievas gali bet ką sukurti, bet ir pakelti gali bet ką. Mastymas per žmogaus suvokimo prizmę tik atneša susivėlimą. Jei tad Dievas naudodamasis savo visagalybe sukūrė tikrai laisvą nuo jo žmogų, tai sukūrė pačiam sau per sunkų akmenį, vadinasi Dievas nebėra visagalis, nes yra akmuo, kurionebeįstengia pakelti. Kita vertus, jei Dievas negalėtų sukurti tokio laisvo žmogaus, tai jis irgi tada nebūtų visagalis, argi ne taip? Jei visgi mes jau esam tie per sunkūs akmenys, reiškia nebeliko tikro Dievo, o tą liekaną, galima savo galios požiūriu pavyti ir net gal aplenkti, tai juk ir būtų tavo Digix’ai teorijos pagrindimas.

Dar ne viskas, dar prie šitos painiavos su Dievo visagalybe prisideda painiava dėl to ar jis yra geras, tiksliau ar stebėdami save, pasaulį galime pasakyti, jog Dievas yra ir visagalis ir geras? Kaipgi gali toks būti, jei akivaizdu, kad mumyse ir pasaulyje yra blogio?
Tai štai būdamas krikščioniu aš konstatuoju tokį pastebėjimą: Dievas gal buvo visagalis ankščiau, bet dabar toks nebėra, nes sukurė mus, o prieš tai dar ir laisvo pasirinkimo įsikūnijimą – velnią, bet jis yra geras Dievas, nes nori sudorti blogį (tą patį Jo sukurtą velnią), bet be mūsų žmonių pagalbos nebepajėgus to padaryti pats vienas. Stop, kam aš Jį bevadinu Dievu tada, juk jis jau nebeatitinką Dievo apibrėžimo. Nes visagalybė yra Dievo sąvokos esmė. Be šitos esmės nebėra pačios sąvokos. Kam apgaudinėt save???

Taigi, supratau, kad turiu dar vieną Tėvą – tikrą visagalį Dievą Rašytoją, tai yra tą, kuris iš tikro mane ir sukūrė, ir kūrė ne kažkokią žemę pakabindamas, o tardamas mano vardą. Rašytojas ištaria žmogaus vardą, o į tą vardą sutelpa visa žmogaus, esmė, istorija, visi jo gyvenimo įvykiai. Pačioje istorijoje Dievas žmogų pagimdo jį sukurdamas kitokiu būdu, tai yra kaip kažką kas yra atskirai nuo jo. Jei aš štai parašau trumpą istoriją: “Kyras1 paėmė ir iš detalių sukonstravo robotuką, kuris turi dirbtinį intelektą”. Kas yra tikrsis robotuko “tėvas”? Ar aš istorijos kūrėjas, nes juk be manęs apskriti nebūtų istorijos, o gal aš istorijos veikėjas, kuris iš detalių realiai sukūriau tą daiktą. Atsakymas- ir tas, ir tas, nelygu kaip pažiūrėsi.

Taigi grįžtam prie nuodėmės. Istorijoje galioja tokie dėsniai, kad geriem žmonėm Rojus, o blogiems dangus. Patys veiksmai kyla iš žmogaus apsisprendimo, o apsisprendimo nėra be laisvos valios. Vadinasi istorijos veikėjai turi laisvą valią. Joks istorijos veikėjas nieko nepadarys kitam veikėjui, jei rašytojas taip nenuspręs. Tol kol mes žvelgiam į istoriją iš vidaus, žinoma turime pripažinti laisvą valią, bet kai pažvelgiame iš išorės matome, jog jos nėra. Galutinė išvada būtų tokia žmogus neturi laisvos valios nuo Dievo, kuris jį sukūrė žodžiu, bet turi nuo Dievo, kuris jį sukūrė ranka. Visagalis Dievas Rašytojas sukūrė tokį akmenį, kurio negali jis pats pakelti veikdamas istorijoje.
Kyras1
 
Pranešimai: 104
Užsiregistravo: Pir Rgp 10, 2009 11:01 pm

Grįžti į Didžiausios Biblijos mįslės

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias

cron