Puslapis 11

"Mano kerštas, aš atlyginsiu", sako Dievas

StandartinėParašytas: Šeš Vas 06, 2010 3:40 pm
Kyras1
Žmogus turi dvasinių priemonių, kaip įveikti blogį ir likti ramybėje. Pakalbėkim apie vieną iš jų. Dievas taip pasakė: “Mano kerštas, ir aš atsilyginsiu” (laiškas Hebrajams 10,30). Taigi, kerštas. Be aš kalbu ne apie tokį kerštą, kaip jį supranta dauguma žmonių ir kokį aš pats ankščiau forumuose aprašiau kaip nuodėmę. Matai, kerštas pats savaime nebūtinai yra blogis arba velnio darbas. Jis tik gali būti panaudotas netinkamai ir tada tampa nuodėme, tampa blogiu. Kerštas idealiu atveju turi būti teisingumo pasireiškimas, bet jei panaudojamas neteisingai, tai netenka teisingumo, vadinasi toks kerštas yra išsigimęs. Tai jau tada nebe Dievo kerštas.

Kerštas tampa nuodėme tada, kai jis naudojamas meluojant. Jei tau sudavė per skruostą, o tu trenki atgal, tai tu sakai, kad atkeršiji, nes tau nekaltai trenkė pirmam, bet tu meluoji. Iš tikro tai net nelabai galima pavadinti kerštu ką tu padarei. Nes dviejų žmonių interakcijoje žvelgiant iš dieviškosios perspektyvios, t.y. žiūrint objektyviai iš šalies, nėra tokių dalykų, kaip pirmas kartas ar praeitis. Tu matai tik konkrečią “interakciją”, tu matai, kad du žmonės vienu metu trenkė vienas kitam. Nei vienas iš jų nėra teisus, todėl nei vienas nevykdo teisingo keršto. Abu yra skriaudikai. Taigi, kaip matai, trenkimas atgal nėra toks kerštas, apie kurį Dievas sako “tai mano kerštas”. O Dievas juk nuodėmių nedaro, todėl turim suprasti kad problema yra ne žodyje kerštas, o tai, ką žmogus padaro tuo žodžiu prisidengdamas.

Antra didelė problema yra tai, kad dažniausiai kerštas tampa nuodėme jau vien dėl to, kad taikomas netinkamam objektui. Juk jei šėtonas nusprendė tave sugundyti, kad tu trenktum kitam žmogui iš neteisingo keršto, tai jis gi tą gundymą atliks gudriai. Jis kitą žmogų paveiks taip, kad pirmas tau trenktų. Trumpam užvaldys kitą žmogų, kad tas tau trenktų. Kaip matai tikrasis niekadėjas yra ne tas kitas žmogus, o šėtonas, tai kodėl tu trenki tam kitam žmogui, o ne šėtonui? Argi čia teisingas kerštas? Juk keršyti teisingam objektui, tai keršyti šėtonui.

Iš to ką parašiau, galima padaryti išvadą, kad tavo kerštas turi netenkinti formalios lygties su tau padaryta skriauda ir kad tavo kerštas turi būti nukreiptas į tikrąjį kaltininką.
Bet tu paklausi, o tai kaip tada galima atkeršyti skriaudikui taip, kad tai nebūtų nuodėmė ir netgi Dievas nesupyktų, o priešingai įvertintų?

Pirmiausia pradedam nuo lygties. Jei tau trenkė per skruostą, o tu trenki atgal, tai tu išpildai formalią lygtį, t.y. smūgis=smūgis. Akivaizdu, kad tu nebūtum teisus ir tai nebūtų nenuodėminags kerštas jei taip padarytum, nes formali lygtis yra teisinga, tai kam tada dar keršyti, kam sakyti, kad tu vykdai teisingumą, jei jis jau ir taip yra. Tu negali sakyti, kad vykdei teisingumą, nes jau pati lygtis buvo teisinga. Norėdamas išlikti teisus tu tegali sakyti, kad trenkei kitam žmogui, nes tiesiog norėjai jam be priežasties trenkti. Toks prisipažinimas yra formaliai teisingas, nes tu nemeluoji apie tai, ką tu padarei, tačiau jis visvien nuodėmingas, nes Dievas draudžia agresiją dėl malonumo. Vadinasi, kai tau trenkia be priežasties, tu norėdamas teisigai atkeršyti, pirmiausia pats turi jam nesuteikti tos priežasties.

Toliau nagrinėjam tinkamo objekto problematiką. Kodėl apskritai yra negerai trenkti kitam žmogui atgal. Todėl, kad bet koks žmogus yra Dievo atvaizdas. Trenktum Dievo atvaizdui, o tai reiškia Dievui, bet ar tu turi teisę trenkti Dievui, kuris yra tobula meilė ir nieko neskriaudžia? Neturi tokios teisės. Tai kodėl tada trenki žmogui? Bet tu pasakysi, jog tas žmogus tau trenkė pirmas. Tačiau kaip tu manai, ar tau trenkė Dievas, t.y. Jo atvaizdas? Ne. Tau trenkė tikrai ne Dievo atvaizdas, nes Dievas yra geras, vadinasi jo atvaizdas to nepadarytų. Taigi, tau trenkė ne Dievo atvaizdas, o velnias, kuris buvo užvaldęs tą žmogų – Dievo atvaizdą. Tai tu man pasakysi, kad tu ir trenkei velniui, nes juk žmogus velnio užvaldytas, bet tu klysti. Nes velnias užvaldo tik pagundai sukelti, jis žmoguje negyvena, joks žmogus nėra velnio atvaizdas. Vadinasi tu atgal jau suduosi nebe velnio užvaldytam žmogui, bet Dievo atvaizdui ir net jei 99 proc. žmogaus gyvenimo praeitų užvaldytam velnio, vis vien tai Dievo atvaizdas, o ne velnio, todėl jo trankyti nevalia.

Taigi, kaip atkeršyti teisingai? Tu turi atlikti tokį veiksmą, kad nebūtum vertas pirminės skriaudos ir aktyviu veiksmu turi atkeršyti tikrajam objektui, t.y. velniui. Jei tu trenksi Dievo atvaizdui tai tu velniui nesuteiksi skausmo, o tik jį pradžiuginsi, nes juk to jis ir siekė, kad būtų trenkta Dievo atvaizdui, t.y. Dievui. Juk velnio toks yra pagrindinis tikslas, o tu pats jam dar ir padedi tai įvykdyti. Ar begali būti kas nors kvailiau? Bet jei tu netrenksi tam žmogui ir tik nueisi sau pasišvilpčiodamas tai irgi nebus labai gerai, nes tu tokiu būdu velniui neatkeršysi. Tiesiog atsitiks taip, kad jam takąrt nepavyko kažko sugundyti. Tai velniui skausmo nesukels. „Nu nepavyko, tai nepavyko bandysiu su kitu žmogumi“, - jis sau pasakys. O ir tau pačiam savijauta bus prasta, nes jausies taip, kaip kiekvienas jaučiasi, kol neatkeršijo, kol nepasiekė palengvėjimo. Juk žmogaus giluminis noras atkeršyti yra ne šiaip sau kažkokia nesąmonė, jis turi būti išpildytas, susikaupusi įtampa turi būti išlieta, kitaip žmogus ilgai negyventų. Palengvėjimas pasiekiamas tik suvokus, kad priešininkui irgi skauda. Taigi reikia atlikti kažkokius aktyvius veiksmus, nes skausmą gali sukelti tik aktyviai veikdamas.

Jei tu skriaudą sąmoningai priimsi, kaip tavo paties norėtą tam, kad būtų išpirktas tavo skriaudikas žmogus, tai tu pasieksi to, kad velnias dirbo geram tikslui, t.y. padarė gėrį. Velnias, kuris nori daryti tik blogį liks išdurtas, nes padarė gerą darbą, paneigė savo kaip velnio savastį. Vadinasi tu į jo pasaulį įneši truputį šviesos. Bet šviesa juk naikina tamsą ir tamsai tikrai labai skauda, kai ji naikinama. Demonai žviegs, kaip ant ugnies kepami. Kai šitai suvoksi ir sugebėsi įsivaizduoti, tau jau automatiškai pradings noras kažkaip skriausti tą kitą žmogų. Tu norėsi skriausti velnią, jį darydamas geru padaru.

Tau pasidarys lengva dar ir dėlto, kad ant kupros nieko nesineši, nes tu užmokestį, kurį gavai už tau padarytą skriaudą, tokiu būdu išleisi už kito žmogaus gerovę. O kuo mažiau pinigų ant kupros turi, tuo lengviau eini. Tai sakau ne šiaip sau, nes yra daug žmonių, kurie užmokestį prisiima. Jie netrenkia atgal skriaudikui, bet mėgaujasi tuo, kad dabar gali tą kitą žmogų smerkti, save laikyti geresniu už aną, save matyti, kaip arčiau Dievo sėdinti, liaupsinti save už tai, kad turėjo valios netrenkti atgal, t.y. džiaugtis, kad tai jie yra Dievo išrinktieji, tokie nuostabūs ir pan. Bet jiems sunku vaikščioti nes šitie „pinigai“ nuolat ant jų kupros.

Gerai, pasakysi, čia buvo kalbama apie tai, kai žmogų nuskriaudė kitas žmogus, bet kaip yra tais atvejais, kai žmogų nuskriaudžia gamta ar likimas? Ten irgi velnio darbas, jis už to slepiasi slepiasi, todėl reikia elgesio normos ieškoti pagal analogiją su tuo kas jau mano buvo pasakyta. Jei tau paskutinės stadijos vėžys, tai tave skriaudžia žmogaus fiziologijos ypatumai arba bendrai pasakius – gamta. Kaip reaguoti, kaip atkeršyti? Na jei tu keiksi Dievą, tai vėlgi tik pagelbėsi tam, kuris tikrai tave skriaudžia ir prakeikimo Dievui tik ir siekia. Dievą keikti nevalia. Jei tu sakysi, kad taip tau ir reikia, nes buvai blogas žmogus, tai bus jau geresnis variantas, nes tu bent jau nemeluosi formaliai, tačiau tai neparodo tikro tikėjimo, nes pagal tikrą tikėjimą, joks žmogus neturi asmeninės atsakomybės. Smerkdamas save, tu numirsi su baisiu nevilties gniužulu širdyje, tarsi pats save prakeikęs. Vienintelė išeitis yra kančias skirti kažkam, bet ne egoizmo vedamam tikslui. Todėl sakyk šitaip:
“Aš kenčiu siaubingai ir galėčiau tuo prieš visus pasididžiuoti arba galėčiau pasakyti, kad išpirkau visas savo nuodėmes. Juk niekam net nebuvau tokių kančių sukėlęs, kokias pats kenčiu. Tačiau aš noriu mirti nuodėmingas ir tegul nei viena mano kaltė nebūna uždengta. Bet šita kančia tebūnie neveltui, ja aš išperku visų kitų žmonių, tuos kuriuos nuskriaudžiau ir tuos kurie mane skriaudė, kaltes”.

Šitokiu būdu išsaugosi žmogaus orumą ir sukelsi kančias velniui.

Atsisakyk bet kokio užmokesčio. Jei tave įžeidė, neįsižeisk, nes teisė įsižeisti yra tas užmokestis kurį gauni už įžeidimą. O tu mesk tai į šalį. Negali sutrukdyti kitam tavęs žeminti, tai bent pats savęs nežemink pasiimdamas užmokestį – teisę smerkti kitą ir įsižeisti. Geriau negauti jokio užmokesčio, bet neapsikvailinti. Žmonės juk turi išlaikyt elementarų orumą.