„uolumas dėl tavo namų sugrauš mane“ (Jn 2,17

30 labiausiai šokiruojančių vietų

„uolumas dėl tavo namų sugrauš mane“ (Jn 2,17

Standartinė Kyras1 » Ant Lap 17, 2009 11:27 pm

„uolumas dėl tavo namų sugrauš mane“ (Jn 2,17)

Pirmiausia, reikia suprasti, kas tai yra "tikėjimas". Pradėkim nuo tokio primityvaus pavyzdžio apie egyptiečių tikėjimą. Taigi, keliam klausimą, ar egyptiečiai tikėjo į žydų Dievą? Ar jie laikėsi to Dievo prisakymų, jam meldėsi? Ne. Ar todėl jie netikėjo, kad nebuvo pagrindo? Bet pagrindas buvo, dar ir koks! Kokių tik stebuklų jie nepamatė, bet vis vien neatsivertė. Visas tas spektaklis, specialiai užkietinant faraono širdį, buvo tik tam ir skirtas. Jei čia tebuvo tik reikalas išvesti žydus iš Egypto žemės, tai jau pirmą dieną galėjo Dievas taip padaryti. Ir vis dėlto egyptiečiai, tiek ir pats faraonas, pripažino, kad Dievas yra su žydais. Bet pripažinti Dievą ir tikėti Dievu yra ne vienas ir tas pats. Iš baimės galim pripažinti, bet tikėti ne, nes tikėjimas plaukia iš laisvės ir meilės. Egyptiečiai vis vien liko prie savo dievų, nes tik juos mylėjo, tik juos pasirinko iš laisvės.

Aš siūlau žmonėms tikėjimą ir tikrai suvokia, kas tai yra. Būtent, aš tik pasakau, koks yra tas tikėjimas. Tame nėra jokios prievartos. Juk ji neduotų jokios naudos, nes tikėjimo neįmanoma įpiršti, jo neįmanoma per prievartą įgrūsti, netgi gali būti taip, kad žmogus nori įtikėti, deda pastangas, bet nieko neįšeina, nes jam neduota Dievo tikėti taip. Tikėjimas nėra žmogaus nuopelnas, tikėjimas yra Dievo dovana. Jei Dievo neduota, tai nieko ir nepadarysi ar prievarta ar gerumu. Taigi, aš trokštu, jog būtų žmonių kurie tiki taip kaip aš, blogiausiu atveju, kurie iš laisvo pasirinkimo seka manimi, bet tikrai ne apsimetėlių. Apsimetėlių reikia visom kitoms pasaulio religijoms, joms reikia skaičių, o man reikia tikėjimo. Aš paskleidžiu savo mintis, bet kartu nelabai tikiuosi, kad jas perskaitę žmonės būtinai tuo tikės, nes bus tik kaip Dievas panorės.

Tai va, pagal mano supratimą per prievartą nieko laimingu negali padaryti. Kai aš linkiu žmonėms laimės, aš trokštu, kad jie gautų tikėjimą. Tik tikėdami gerąjį Dievą taptumėt laimingi mano supratimu. Tikėjimas ateina iš laisvės, o ne iš prievartos. Tai jei patys nepajusit tikėjimo, tai ir tebūnie. Neduok Dieve, kad jus žvelgtumėt į tą patį Dievą kaip ir tikras tikintysis, bet su nuoskauda, nes pajutot prievartą. Taip būtų subjaurotas gerojo Dievo vaizdas tikrų tikinčiųjų akyse, o jie nenori, kad būtų suteršta gerojo Dievo Šventykla. Geriau jau likit už Šventyklos ir sau žinokitės. Ir tas Dievas, kurį keikiat yra tikrai ne tas pats, kuris sutinkamas Šventykloje, jus papraščiausiai dar Jo nepažinote, todėl ir pasakyti apie Jį nieko negalit. O jei braunatės į gerojo Dievo šventyklą su mėšlinais batais, t.y. su negero dievo įvaizdžiais, tai ir būsit išvyti lauk, nors tai daryti tikrai nėra malonu.

Biblijoje yra geras posakis: „uolumas dėl tavo namų sugrauš mane“ (Jn 2,17). Šventyklos išvalymas reiškia, jog kažkas yra išmetamas į paribį. Tai didžiausia kankynė šventajam, nes sudrebinami jo tikėjimo pamatai. Jei žmogus pats atsisako pripažinti tai, ka jam geriau ir toliau netiki, t.y. smūgis šventojo tikėjimui geruoju Dievu. Turbūt maloniau būtų, kad žmonės Šventykloje būtų per prievartą suginti, juk viskas dėl jų pačių gerovės. Tačiau yra kitaip. Šventykla turi būti švari. Tai yra uolus ir nepailstamas darbas ją išlaikyti švarią. Turi taip skelbti tikėjimą, kad žmogus ne tik ateitų į Šventyklą, bet dar ir būtų švarus. Jėzus išvarė turgininkus ir tai labai išgasdino vyriausiuosius kunigus ir Rašto žinovus, nes „visa minia stebėjosi jo mokslu, todėl anie ieškojo būdo jam pražudyti“ (Mk 11, 18). Psalmių knygoje 69 psalmės 9 eilutėje yra taip parašyta: „Nes uolumas tavo namams sugraužė mane, ir įžeidimai tų, kurie tave įžeidžia, krito ant manes“. Išvaryti turgininkai pyko, kad jiems neliko vietos Šventykloje, o vyriausieji kunigai, kaip ir dabartiniai religijų lyderiai labiausiai suinteresuoti buvo pasekėjų skaičiais ir pajamomis, todėl jiems Jėzaus „uolus darbas“ kėlė tiesioginę grėsmę. Ir visgi, ne tai jaudino Jėzų ar jaudina kiekvieną tikintįjį, tarsi jiems rūpėtų, kas ten ant jų pyksta ar ką ruošiasi jiems negero padaryti. Šventiesiems daug labiau skauda dėl to, kad žmonės jų tarsi negirdi, tarsi pats Dievas būtų juos specialiai „apglūšinęs“, o juk tikim į gerąjį Dievą, tai kaip čia yra? Turim nešvarius žmones vyti lauk iš šventyklos, bet tai darom su skausmu širdyje, nes kas jų laukia už Šventyklos ribų???

Aš ieškau būdo, kaip visus žmones atsigabenti į Šventyklą, kad nei vieno neliktų lauke, ten „kur dantų griežimas“. Taip jau yra, kad žmonės braunasi į gerojo Dievo šventyklą paprastai tik iš baimės, prievartos ar net piktų ketinimų, t.y. jie ateina labai purvini. Tačiau švarus tik tas, kuris ateina savo noru, iš meilės tikėjimo Dievu, tokio širdyje (Šventykloje) yra gerasis Dievas.
Kyras1
 
Pranešimai: 104
Užsiregistravo: Pir Rgp 10, 2009 11:01 pm

Grįžti į Didžiausios Biblijos mįslės

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias

cron