Apie Karmos dėsnį

Kyras 1 mintys išsakytos diskusijose Religija.lt forumuose

Apie Karmos dėsnį

Standartinė Kyras1 » Sek Spa 18, 2009 4:14 pm

Įžanga

Įžangai noriu pasakyti, kad būtent mano kalbos apie Karmą sukėlė ypatingą pašnekovų užsirūstinimą. Tai bene buvo vienintelė vieta, kur jie tikrai aiškiai manėsi pagavę mane nusišnekant. Bet aš manau, kad problema iškilo dėl to, kad mes turėjom skirtingus suvokimus apie tai, kas yra Karma.

Šiaip universaliai priimtas Karmos apibrėžimas yra toks – Karma tai atpildo dėsnis. Vadinasi Karma yra atpildas ir tiek. Problema su mano pašnekovais matyt buvo ta, kad jie šioje sąvokoje matė kažkokias papildomas koncepcijas. Visų pirma tai reinkarnacija. Asmeniškai, aš manau kad tai pats kvailiausias žmogaus proto išradimas. Kodėl? Žodis “atpildas” tai ne tas pats, kas “teisingumas”. Atpildas gali būti visoks. Kaip tie Rytų žmonės yra tokie buki ir nesuvokia??? Atpildas už gerą darbą gali būti paskatinimas, bet gali būti ir nubaudimas. Juk jei pasižiūrėsim į savo gyvenimus, tai rasim ir vieno ir kito atvejų. Ir atvirkščiai – už blogą darbą būna kad gauni basumę, bet būna, kad esi net paglostomas. Rytų žmonės, visokie induistai ir budistai, visa tai matė, bet negalėjo su tuo susitaikyti. Juk žmogus visur nori primesti savo valią. O nori žmonės, kad būtų kuo mažiau chaoso ir kuo daugiau kažkokio tikrumo. Juk turi būti pateisinta tvarka. Tai štai, kad žodį “atpildas” paverstu žodžiu “teisingumas” šitie “–istai” sumąstė reikarnacijos idėją. Atseit jei blogietis šiame gyvenime nebuvo nubaustas, tai jis bus nubaustas kitame gyvenime. Bet net logiškai tai visiškas apsurdas, nes juk kažkada turėjo būti pats pirmasis gyvenimas, tai už ką kentėjo žmonės pirmajame gyvenime, už kokias užsidirbtas nuodėmes. Čia man primena vieną filmą, kur vystė idėja, kad žmones žemėje užveisė ateiviai. Atrodo pagaliau išspręsta problema iš kur mes atsiradom, bet atsiranda tada kitas klausimas - o iš kur tie ateiviai atsirado. :)

Visiškai objektyviai nepatikrinami teiginiai, jokių įrodymų. Žinoma, toks yra jų tikėjimas, o aš juk irgi turiu tikėjimą, kurio negaliu įrodyti dabar. Bet problema ta, kad šitie budistai visokie savinasi Karmos sąvoką pagal savo “išpūstą” supratimą. Juk jie patys iškraipo Karmos sąvoką. O pagal mano mintis, jūs nesunkiai pamatysit, jog aš remiuosi empyriškai stebėdamas šį mūsų gyvenimą. Ir konstatuoju- Karma arba kitaip atpildas nėra joks teisingumas. Dėl kelių priežasčių. Pirma, už gerus darbus dažnai žmonės gauna blogą atlygį arba už blogą darbą gauna ne pabaudimą, o paglostymą. Antra, atpildas žmonėms tenka labai apgraibomis. Pavyzdžiui, pavydo nuodėmių labiausiai prikaupė kokie nors amerikonai, o numirė daugiausia vaikai Afrikoje, kurie žinoma irgi turėjo pavydo, kai kokį nors paskutinį maisto trupinį pirmas rado kaimynas.

Apskritai, kuo toliau tuo labiau man patinka vienos pašnekovės pateiktas Karmos apibrėžimas. Nors jinai agresyviai stojo už budistinį Karmos supratimą, kuris apima reikarnacijos idėją, tačiau kažkaip netikėtai (gal per neapsižiūrėjimą) išsprūdo jai apibrėžimas, kurį performulavus skambėtų maždaug taip: “Žmonės sureagavo, nes aš pasielgiau”. Aš iš pradžių tokį išmąstymą išdėjau į šuns dienas, nes jis nesuteikia jokios informacijos, nes skirtingi žmonės sureaguos skirtingai į tą patį mano veiksmą. Tačiau, kuo toliau, tuo labiau aš turiu pripažinti šį nuostabų pastebėjimą. Juk tai ir yra atpildo esmė, kad už tavo veiksmą gali būti bet koks atsakas, tiek teigiamas, tiek neigiamas, tiek pagrįstas, tiek nepagrįstas, ir vis vien tai skaitysis atpildu, nes kaip ten bebūtų, juk kažkas sureagavo. O ar atpildas buvo tinkamas ar netinkamas, čia jau vertybiniai svarstymai, čia jau subjektyvumas. Ir nereikia čia kurti kažkokių pasakų apie reinkarnacijas. Žmonės, jei šiam gyvenime nėra teisingumo, tai nebūkit kvailiai, nekurkit pasakų, kad toks egzistuoja. Derėtų vienąkart atsimerkti ir pažiūrėti tiesai į akis. Ieškokit teisingumo ne čia, o ten kur jis ištikrųjų yra….

Kita vertus, kad Karma – atpildo dėsnis egzistuoja, tai akivaizdu. Tam niekas neprieštaraus, todėl tyrinėti Karmą, jos pasireiškimo dėsningumus vis vien būtina.

Apie Karmą ...


Panagrinėkim pradėdami iš tolo, nuo savo mastu labai didelio blogio - karo. Yra du idomus klausimai: Kodėl kyla karai? Ir kodėl karai nesitesia iki begalybės?
Akivaizdu, kad karas atsiranda po sąlygiškai ramaus laikotarpio ir akivaizdu tai, jog karas paprastai baigiasi staiga.

Neblogą atsakymą manau duoda bioenergetikai, pavyzdžiui Lazarevas savo veikale “Karmos diagnostika”. Kaip manot ant ko jis labiausiai “varo”? Ką laiko žmogaus nelaimių priežastimi? Tai, kad žmogus kažką iškelia aukščiau Dievo. Ir tos priežastys, kurios nulemia Karmos pasireiškimą per siaubingų vėžių, kitų ligų atsiradimą, prievartą, karus yra tokie iš pirmo žvilgsnio visai nekalti dalykėliai: kažkas kažkam pavydėjo, kažkas šeimos gerovę iškėlė aukščiau Dievo, kažkam meilė moteriai labiau rūpėjo nei meilė Dievui, kažkas labiau troško pinigėlių nei dvasinių vertybių.

Manyčiau, kad karai kyla, nes prisikaupia daug kažkokio “neigiamo krūvio”, o karas tėra karmos iškrova, todėl jis taip staiga ir baigiasi, nes išsikrauna staiga. Bet juk logiškai karas neturėtų niekada baigtis ir galiausiai nuvest į visišką susinaikinimą, jau vien todėl, kad žmogus yra linkęs keršyti. Jei keršyja už menkniekius, kaip labiau turėtų keršyti už nužudytus artimuosius, ištisos tautos turėtų keršyti vienos kitoms vis skaudžiau ir skaudžiau. Bet ne, žmonės tiesiog nustoja kariauti, praktiškai užmiršta skriaudas, atstatinėja sugriautus namus, valstybės tampa net draugiškesnės viena kitai, prisiminkit Japoniją ir JAV, Vokietiją ir Prancūziją.

Po karo paprastai būna pas visus labai sumažėjęs puikybės lygis, nes visi graužiasi dėl karo, keikia save, kad buvo tokie durni ir jame dalyvavo. Po karo sumažėjęs ir pavydo lygis, nes nėra kam pavydėti, visiems riesta. Žmones apima noras kažkaip išvengti blogio ateityje, todėl gimsta dvasingi projektai, įvairios sutartys apie žmonių ir tautų teises ir laisves, taikos sutartys, žmonėse padaugėja noro atkurti ne tik sugriautus namus, bet ir sugriautas dvasines vertybes, o karai jas tikrai sugriauna. Kaip nedaug bebūna dvasingumo prieš karą, tai per karą žlunga bet kokie dvasiniai motyvai, kone visi sugyvulėja. Tai štai po karo žmonės nori užpildyti atsiradusią dvasinę tuštumą.

Žinoma ne visi karai turi potencijos karmai išsilieti. Maži užsitęsę karai, kaip tarp žydų ir arabų, yra daugiau tarsi lėtinė liga, nes tie karai yra dirbtinai kontroliuojami. Pastaruoju metu apskritai dėl globlizacijos nebeįmanomi dideli karai, o žmonių puikybė ir pavydas pasiekė neregėtus mastus. Karma išsilieja tada per išaugusį smurtinių nusikaltimų, ligų, apsigimimų, nevaisingumo, visokių stichinių nelaimių skaičių. Žmogaus puikybė palenkti savo naudai žemės resursus karmos dėka trenkia atgal per užterštumą ir pan.

Vadinasi išeina, kad pirminis blogis yra pasirodo ne fizinis smurtas, ne karas, o dvasinis smurtas, pavydas, puikybė ir pan. Nebūtų šių, nebūtų ir anų.

Būna visokių karų ir visokių išimčių. Bet žiūrėti reikia į esmę. Karas visada būna po ramaus laikotarpio, nes pats karas yra neramus laikotarpis. Ramus, neramus aš kalbu ne apie politiką, o apie bendrą žmonių būvį. Kol karas neprasidėjo, jie gyvena patogiai ir maloniai. Toks gyvenimas sudaro puikias sąlygas išsisklesti jų godumui, išlepimui, amoralumui, geiduliams, bet ne išorinei fizinei agresijai, žudynėms, prievartavimams.

Taigi reikia suvokti pagaliau, kad ne žudynės iššaukia dar didesnes žudynes, nes tada karas niekada nenustotu, bet yra kitaip – žudynės yra iššaukiamos kažko kitko ir nutrūksta žudynės irgi dėl skirtingo veiksnio. Jei remtis bioenergetika, tai išorinis dalykas -žudynės iššaukiamos per karmos reakcija į tokius žmogaus viduje besiformuojančius dalykus kaip pavyzdžiui pavydas.

Kitas dalykas yra tai, jog žmogus visada buvo, yra ir matyt bus linkęs to vidinio purvo prikaupti, todėl niekada iki šiol ir nebuvo tokios situacijos, kad karas ateitų ne dėl pavydo, puikybės ir tt.. Todėl šitų teiginių neįmanoma nuneigti niekaip, nes tikrai niekas nesugebė man parodyti, kada bent mažumėlę laiko žmonės gyveno visiškai be pavydo, puikybės, keršto jausmo, neapykantos, gašlumo, nedorų troškimų, perdėtų troškimų bei kitų minėtų dvasinių blogybių, bet vis vien kilo karas.

Nikas negali paneigti mano teiginio, tačiau gali bandyti sakyti, kad pvz. pavydas yra nereikšminga koreliacija, o tikrai reikšminga yra tai, jog karai kyla, nes jų atsiradimą daug labiau nei pavydas (kintamasis A) kontroliuoja pavyzdžiui religijų išpažinėjai (kintamasis B) . Tačiau, bet kuriam žmogui akivaizdu, jog yra karų (tas pats II pasulinis karas), kuriuos sukėlė visai ne religijų išpažinėjai ir ne dėl religinių tiesų įrodymo, ir ne dėl inkvizicijos. Tiesa buvo istorijoje ir karų dėl religijos, bet jie pagaliau nėra didžiausi žmonių aukų prasme bei savo mastais. Manau kintamasis B visai nepasitvirtina. Greičiau jau dėl susikaupusio pavydo šlakų karma kaip žaibas kartais trenkia per religijų išpažinėjus, kad šie paskleistų karo liūtį.

Gali man sakyti, kad karai kyla dėl to, kad žmonių per daug atsiranda ir reikia jiems tą skaičių susimažinti (kintamasis C). Aš taip nemanau. Taip pasirodyti galėjo dėl elementarių ekvivalentiškumo principų, t.y. kuo daugiau žmonių buvo, tuo daugiau jų žuvo. Bet proporcija juk ta pati. Karui kilti lengviau yra, kai didesnis žmonių tankis, juk jei gyventų po vieną žmogų kiekvienam žemyne tai jie fiziškai negalėtų kariauti, nors norėtų. Tai, kad yra labai daug žmonių reiškia, kad yra geresnis laidininkas karo kibirkščiai, bet ne karo neišvengiamumas. Manau kintamasis C nepasitvirtina. Manau, kad karma pasinaudoja žmoniu tankiu, kaip žaibas kad trenkia paprastai į didesnį laidininką.

Ai tiesa, man gali sakyti, kad karai kyla dėl resursų trūkumo (kintamasis D). Yra čia tiesos grūdo, bet tada reikia šituo kintamuoju pagrįsti visus karus, o tai nebus lengva. Tai pavyzdžiui reikėtų įrodyti, jog resursų problema yra tiek svarbi, jog dėl to net buvo sukurtos religijos, kad vėliau būtų galima sukelti religinius karus, tam kad pasidalinti resursus. Kita vertus, per karą yra labai daug resursų beprasmiškai iššvaistoma, kiek potencialių naudą nešančių žmonių vienaip ar kitaip žūna, kiek infrastruktūros sunaikinama ir tt. Jei tikrai viską valdo resursų problema, tai yra efektyvesnių būdų jai spręsti, nei kelti karus, pavyzdžiui problemas sprendžiant per resursų paskirtymo sistemos pertvarkymą ir pan. Jei kalba eina apie ekonminius resursus tai naudingiau kapitalistams yra užsitikrinti juo kitais būdais nei akivaizdžiu karu, o tuo labiau žmonių žudynėmis. Juk kalba eina apie karą, kurio atributas žmonių žudynės. Šaltasis karas buvo, bet ten nebuvo tokių žudynių kaip per pasaulinius karus. Karmai rūpi, kad žmonės žūtų, o ne kad kažkuri valstybė galėtų grasinti didesniu branduolinių potencialiu. Kintamasis D tikrai nedaro karo, o pavydas (kintamasis A) daro neišvengiamu. Manau, kad Karma linkusi kaip žaibas trenkti ten kur to godumo, kaip tarsi elektros krūvio yra daugiausia, trenkia per protus tų, kuriems resursų negana ir šie apakinti sukelia karą vietoj kitokio, taikingesnio sprendimo.

Išvada, jog "Pavydas ir co" atsakingas už karo neišvengiamumą, o karma kaip žaibas trenkia per tą vietą, kur tuo metu jai patogau, kad kiltų žmonių aukų liūtis ir jos tikslas - žmonių išnaikinimas - būtų pasiektas. Karmos, beje aš visiškai nepateisinu, tai baisus blogis, o ypač dėl to, kad ji kerta labai apgraibomis. Tačiau konstatuoju faktą kaip yra - už pavydą žmonės kaip visuma yra baudžiami, už tai jie naikinami. Visa tai perskaičius aišku, kodėl pavydą ir jo "draugų" kompaniją reikia mest iš galvos tučtuojau.


Žinoma, logiška, kad jei neliks Karmos siaubingų protrūkių, karų, žmonių padaugės, nes jie papraščiausiai nebus išžudyti. Nematau tame blogumo, tie sveikos dvasios žmonės sugebės išgyventi kartu, jei jie tikrai sugebėjo nugalėti tokius demonus, kaip pavydas, tai tikrai sugalvos kaip išspręsti naujas problemas. Žinoma, galima fantazuoti, kad bus blogiau, bet aš fantazuoju, kad nebus blogiau, tai kadangi nežinom, kad tikrai bus blogai, tai neverta dabar ir graužtis. O jei pavydą širdį paliksi, tai karai, ligos ir nelaimės tikrai bus ir dėl to verta graužtis. Nieko neįrodo ir tokie pavyzdžiai, kaip Indija. Tai, kad žmonės ten nelinkę kelti revoliucijų ir kovoti už savo teises nereiškia, jog jų širdyse mažiau pavydo, keršto, neapykantos, bukos netolerancijos ir apskritai tiesos neišmanymo.

Pagaliau, dar niekada žmonės nebuvo atsikratę to brūdo (pavydo, puikybės, godumo ir tt.), tai kodėl neverta pabandyti. Aš tikiu, kad jei žmonės tai padarytų, jei teisingai tikėtų į Dievą, tai jau šioj ribotoj žemėj jiems ir nebereiktų gyventi, Dievas viską kaip mat perkeistų. Nors didesnį stebuklą visgi matyčiau tame, kad žmonės pasikeitė. O bus taip - kada Dievas panorės mus į Rojų paimti, jis ir mūsų širdis prašviesins.

Resursų stoka, žmonių tankis ir pan. nėra karo priežastis, tai yra karo sąlyga, kaip ir rašiau. Jei nebus resursų problemos, tarkim nekils karas, bet dėl pritvinkusio pavydo Karma smogs žmonėms per ligas arba stichines nelaimes. Ar karas ar ligos, rezultatas tas pats – žmonių aukos. Kinijoj vienaip, Grendlandijoj kitaip, bet esmė lieka ta pati - pavydas yra blogai, pavydas netgi naikina žmones fiziškai.

Kažkaip žmonės idomai įsivaizduoja: prieti ir tiesiogiai durti peiliu į nugarą yra negerai, bet to paties rezultato pasiekti, nes prikaupė pavydo tai kažkaip nebe taip jau blogai. Supraskit, kad dėl paskleisto pavydo, dėl jūsų atsakomybės kažkur kilus karui buvo nužudytas žmogus ar mirė nuo ligos. Tai prilygsta nueiti ir jam peilį į nugarą suvaryti. Juk nebūtinai žus tas žmogus kuriam pavydi, nes žus kur nors Indonezijoje, bet dėl tavo atsakomybės, suprask gi. Karma bent jau kas liečia žmonių naikinimą, juk trenkia žmonijai, kaip visumai. Galėjo pavydėti amerikonai, bet žudys afrikiečius, nes su savo apgailėtina materialine ir sanitarine būkle jie geresnis laidininkas Karmai išsilieti. Oi, po mirties žmonės TOKIŲ dalykų sužinos, ką jie begyvendami pridirbo, už kieno gyvybes, kančias yra išties atsakingi ir pasiteisinti jie tiesiog negalės.

Kadangi dar niekda žmonės nebuvo masiškai atsikratę pavydo, tai ir neverta nerimauti dėl tokių problemų, kaip kas būtų, jei valgio pritrūktų. Ar valgio problema spręstina tik žudant, ar tikrai žmonės nepajėgūs sugalvoti, kaip daugiau valgio pasigaminti ir tt.? Nei vienas iš mūsų nežino, kaip visi žmonės budami 100 proc. nepavyduoliai (aplinkui nelikus jokių gobšuolių) spręstų valgio problema, jei tokia iškiltų. Bet kaip yra, kai žmonės pavydi, net spėlioti nebereikia visi žinom, savo kailiu nuolatos patyriam. Aš nesuprantu, ko reikia čia bijoti prarast. Kodėl neverta bent pabandyti? Juk jei turtingųjų širdyse nebūtų pavydo, puikybės ir godumo, tai jiems ir tų pinigų turtų nebereiktų daugiau.
Kyras1
 
Pranešimai: 104
Užsiregistravo: Pir Rgp 10, 2009 11:01 pm

Re: Apie Karmos dėsnį

Standartinė Kyras1 » Sek Spa 18, 2009 4:21 pm

Tolesni svarstymai apie Karmą


Esmė yra, kad prakeikimas yra Karmos suaktyvinimas nukreipiant į konkretų objektą. Tai yra savotiškas paankstinimas to, kas ir taip turėtų vėliau kažkada nutikti. Vadinasi realiai ir apsauga nuo prakeikimo, nužiūrėjimo turi būti tokia veiksmai, kurie nesukelia Karmos reakcijos. Todėl kvailiausia ką gali padaryti yra kvatotis puikybėje už pilvo susiėmus, nes tu atsiveri Karmos smūgiui. Geriau atgailauk ir nebedaryk toliau nusižengimų, o jei turi tau blogą linkinčių, tai būtinai dar už juos pasimelsk.


Dėl Karmos. Karmos veikimas irgi sukurtas Rašytojo, taip jau yra, nieko nepadarysi. Karmą papraščiausiai gali suprasti, kaip atpildo dėsnį. Ji tarsi sarginis šuo saugo, kad šis pasaulis nebūtų sunaikintas iš vidaus. (kita kalba būtų apie pasaulio pabaigą nulemtą iš išorės) Žmonės, kurie pavydi, yra pilni puikybės, godumo yra tarsi vėžinės lastelės griaunančios šį pasaulį iš vidaus. Karma juos tada tiesiog naikina. Tos pačios blogybės preštarauja ir tikėjimui į Dievą, todėl šiuo atveju Teisiojo veikimas ir Karmos veikimas yra tarsi veikimas drauge, toje pačoje barikadų pusėje.

Tačiau paradoksas yra tas, jog pats pasaulis yra vėžinė lastelė jį apimančio kito pasaulio -Dangaus atžvilgiu. Kyla daug suvokimo painiavos, nes pavyzdžiui turim vėžinę lastelę gyvenančia organizme, kuris pats yra vėžinė lastelė kito organizmo atžvilgiu.

Teisieji neužsiima pavydu, puikybe, jie tiesiog kovoja prieš šį pasaulį iš išorės, kaip vaistai kokie, nes jie dvasine prasme nėra iš šio pasaulio. Bet pavyduoliai ir kiti parazitai nėra Dangaus draugai, čia negalioja pasakymas “mano priešo priešai yra mano draugai”. Šitie parazitai yra šio pasaulio vaikai ir jie žūtų kartu su motininio organizmo žūtimi, bet jiems tai nė motais. Dėl to ir sakau, kad jų pražūtingas veikimas visų pirma kyla iš neišmanymo. Čia ką parašiau kyla iš tikėjimo į vieną Dievą ir Jėzų Kristų. Jei tiki į vieną Dievą, bet kovoji su Jėzumi Kristumi, būtų kitokie paiškinimai.
Kyras1
 
Pranešimai: 104
Užsiregistravo: Pir Rgp 10, 2009 11:01 pm

Re: Apie Karmos dėsnį

Standartinė Kyras1 » Sek Spa 18, 2009 4:36 pm

UUUhhh, šokiruojantys pareiškimai apie Karmos šėtoniškumą :)


Tarsi Biblijoje nebūtų kalbama apie Karmą
ANTRASIS LAIŠKAS KORINTIEČIAMS 2 Kor 12,7: Taigi, kad neišpuikčiau, man duotas dyglys kūne, šėtono pasiuntinys, kad mane smūgiuotų ir neišpuikčiau.
(Katalikų Bažnyčios aprobuotas komentaras 2 Kor 12,7: Dyglys – greičiausiai kokia liga ar negalavimas, apsunkinantis apaštalavimą; plg. Gal 4,14.)

PIRMASIS LAIŠKAS KORINTIEČIAMS 5 KOR 5,4-5:
4 [i2]Susirinkę draugėn Viešpaties Jėzaus vardu su mano dvasia ir mūsų Viešpaties Jėzaus galybe, 5 atiduokite tokį šėtonui, kad sužlugdytų kūną, o dvasia būtų išgelbėta Viešpaties teismo dienai.

(Katalikų Bažnyčios aprobuotas komentaras 1 Kor 5,4-5,5: Šventasis Raštas kūno kančias dažnai laiko šėtono darbu. Paulius liepia tikintiesiems pašalinti iš savo tarpo nedorėlį ir pagrasinti jam kančiomis, kad jis susiprastų, atsiverstų ir nepražudytų savo sielos Viešpaties teismo dienai.)

APREIŠKIMAS JONUI 12,7-9: Mykolas kovoja su slibinu
7 Ir užvirė danguje kova. Mykolas ir jo angelai kovojo su slibinu. Ir kovėsi slibinas ir jo angelai, 8 bet jie pralaimėjo, ir nebeliko jiems vietos danguje. 9 Taip buvo išmestas didysis slibinas, senoji gyvatė, vadinamas Velniu ir Šėtonu, kuris suvedžiodavo visą pasaulį. Jis buvo išmestas žemėn, ir kartu su juo buvo išmesti jo angelai. 10 Aš girdėjau danguje galingą balsą, sakantį:
„Dabar atėjo mūsų Dievo išganymas,
galybė, karalystė ir jo Mesijo valdžia,
nes išmestas mūsų brolių kaltintojas,[i4]
skundęs juos mūsų Dievui dieną ir naktį.
11 Bet jie nugalėjo jį Avinėlio krauju ir savo liudijimo žodžiu.
Jie nebrangino savo gyvybės ir nebijojo mirti.[i5]
(Katalikų Bažnyčios aprobuotas komentaras Apr 12,10: Kaltintojas – hebr. žodžio Šėtonas (9 eil.) reikšmė.) (Apr 12,11: Pažodžiui nebrangino savo gyvybės iki mirties.)

JOBO KNYGA 1,11-12:
11 Betgi tik ištiesk ranką ir tik paliesk, kas yra jo, tuomet, esu tikras, jis iškeiks tave į akis“. 12 VIEŠPATS tarė Šėtonui: „Štai visa, ką jis turi, yra tavo rankoje. Tik prieš jį patį rankos nepakelk!“ Šėtonas tad išėjo iš VIEŠPATIES akivaizdos.

ZECHARIJO KNYGA 3,1-2:
1 Tuomet jis man parodė vyriausiąjį kunigą Jehošuą, stovintį priešais VIEŠPATIES angelą, ir Šėtoną, stovintį jo dešinėje jam apkaltinti. 2 VIEŠPATIES angelas tarė Šėtonui: „Tesudraudžia tave VIEŠPATS, Šėtone! VIEŠPATS, kuris išsirinko Jeruzalę, tesudraudžia tave! Argi šis žmogus nėra nuodėgulis, išplėštas iš ugnies?“ 3 Mat Jehošua, kai stovėjo priešais angelą, vilkėjo purvinais drabužiais.[i1] 4 Pastarasis paliepė savo tarnams: „Nuvilkite jo purvinus drabužius“. O jam tarė: „Štai nuėmiau tavo kaltę nuo tavęs ir apvilksiu tave iškilmių apdaru“. 5 Ir dar paliepė: „Uždėkite jam ant galvos švarų gaubtuvą“. Jie uždėjo jam ant galvos švarų gaubtuvą ir apvilko jį drabužiais, VIEŠPATIES angelui stovint šalia.
(Katalikų Bažnyčios aprobuotas komentaras: Zch 3,3: ... purvinais drabužiais: mirusiųjų gedulo ar tautinės katastrofos ženklas ir kaltės išpažinimas (žr. 5-ąją eilutę).)

Tuo pačiu, perspėju jus, skaitykit bioenergetikų, induistų, budistų knygas atsargiai. Nors ten puikiai aprašomas mechanizmas, kaip veikia Karma ir yra 100 proc. teisybė, kaip nuo jos gelbėtis, bet atsargiai priimkit samprotavimus apie tai, kad Karma yra geras dalykas, kad žmogus dėl jos turi džiaugtis. Saugokitės, kad nepagarbintumėt šėtono!

Atminkit, yra vienas Dievas, todėl žmogus nėra kaltas dėl savo darbų, nes neturi laisvos valios, o mes be to tikim, kad Jis yra geras Dievas. Galiausiai sužinosim, kad Jis mus myli ir kad tai buvo negerai, kad žmonės kentėjo. Na o dabar, žmogus kenčia, nes tokios šio pasaulio žaidimo taisyklės. Kodėl mes čia gyvenam ir turim būti pavaldūs Karmos dėsniui (šėtono kaltinimams ir egzekucijoms) mes nežinom. Tai nesuvokiami Dievo keliai, galim tik spėlioti.


„Karma (sanskritu: कर्म, iš šaknies kri, „veikti“, „darbuotis“) – mitologijoje ir etinėse indų religijose reiškia veiksmus, iš dalies, religinius, kurie sukelia po jų sekantį atlygį.“ (Wikipedia.lt)

„Karma – tai kosminis priežasties ir pasekmės dėsnis“, Sergejus Lazarevas, „Karmos diagnostika“, 1996 Vilnius.

Jei žmogus padarė blogą darbą, greičiausiai to atlygis bus kančia. Tai yra Karma. Deja, tai yra šėtonas, bent jau mums krikščionims, nes aiškiai parašyta, kad žmones dėl jų blogų darbų skundžia ir kaltina šėtonas, jis vadovaujasi Karma, kaip pagrindu savo reikalavimams. Jis past yra Karma, jei ją bandytume personalizuoti. Jis sako: "štai žmogus padarė nuodėmę už tai turi gauti tinkamą atlygį". Šėtonas gauna Dievo leidimą atlikti bausmes, kaip Jobo atveju. Galima žinoma pradėti muistytis ir aiškinti, jog tokie šėtono veiksmai yra mums į naudą, nes nuo kažko dar blogesnio apsaugo. Tarkim gauna žmogus per galvą už skleidžiamą pavydo agresiją tam, kad nustotų. Bet juk velnias pirma pats sugundo žmogų pavydėti. Tai gal nebūkim vargšeliai ir pripažinkim, jog galutinis rezultatas viso to yra išradingas būdas nusiųsti žmogui kančių. Gudri velnio politika štai kas tai yra priežasties pasekmės dėsnis-Karma.

Pagal vieno Dievo tikėjimą nereikia net tokių išvedžiojimų. Jei Dievas visagalis ir viskas paklūsta jo valiai, tai kokia gali būti kalba apie priežasties pasekmės dėsnį? Pagaliau tai yra visiška neteisybė kažką nubausti ar apdovanoti, nes jie to nėra verti, nes darė tik tai ką Dievas nusprendė, Dievo atžvilgiu žmonėms nėra jokių nuopelnų ir jokių "griekų". Karma tiesiog yra melas, prieštaraujantis vieno visagalio Dievo tiesai. Ir veikia Karma tik šiame sugedusiame velnio pasaulyje.

Žinoma man tuoj pasakytų, jog Karma, tai ir paskatinimas už gerą elgesį, o dorus darbus daręs, daug maldų atlikęs žmogus pateks į Rojų. Deja, mes krikščionys žinom, jog darbais niekas nebus išteisintas, tik tikėjimu.

Žmogus Rojuje atsidurs ne dėl kažkokios priežasties taip jam nulėmusios, nes taip žmonės jau seniai būtų radę būdą kaip užsitikrinti sau Rojų. Deja tokio gudraus būdo nėra, čia negalioja jokie priežasties pasekmės dėsniai. Dievo valia žmogus bus ten, kur Dievas panorės. Aš tikiu į gerąjį Dievą, kuris visus žmones patalpins Rojuje, bet tai kol kas tėra toks tikėjimas.

Kita vertus, aš pateikiau Biblijos citatas, pats jų juk nesukūriau. Jei Karma būtų gėris, tai tose situacijose ji nebūtų tapatinama su šėtonu.


Tavo atžvilgiu tai Karma tikrai suveikė. Užgauliodama mane tu pabuvai šėtono gundytojo įrankis ir dabar šėtonas būdamas brolių skundėjo vaidmenyje jau gali apkaltinti tave už tai. Taigi tu sulauksi bausmės arba jos jau esu sulaukusi praeityje, nes dabar ateina pateisinimas bet kokio tau atsitikusio nemalonus įvykio gyvenime. Tikrai tavo gyvenime turėjo būti tokių atvejų, kai tu patyrei kažkokių nepelnytų nuoskaudų, kai tave nuskriaudė be priežasties, kai nutiko nelaimės. Tada tu sielojais, kodėl taip nutiko, klausei už ką? Ir tu buvai teisi dėl sielojimosi, nes nutiko tau nevertai. Tačiau dabar po šių tavo poelgių pagal Karmos dėsnį tau teina atsakymas, kad viskas deja įvyko vertai. Pelnytai, taip sakant. Apgailėtina situacija. Tai žinoma pagal Karmos dėsnį yra teisinga, bet aš to nelaikau gėriu ir sutikdamas su Biblija manau, kad Karma yra šėtonas. Aišku tu gali džiaugtis tokiu dėsniu, giedoti himnus jam, kaip gerai, kad yra pasekmės priežasties dėsnis. O realiai tas dėsnis yra velnio veikimas, jis pirma sugundo (priežastis), paskui teisėtai nuskriaudžia (pasekmė). Draugiškai tau patariu gintis nuo pražūtingo Karmos poveikio. Tu vis dar gali atgailauti, bet būtinai tą atgailą turi sutvirtinti gailestingumu, t.y. tu privalai atleisti savo skriaudikams. Jei to nepadarysi, tai jokios krokodilinės ir kitokios ašaros nebus užskaitytos kaip atgaila. Taigi, tu vis dar gali užbrėžti liniją ir tie nemalonus nutikimai tavo praeityje nebus tavo pasmerkimas, ir galėsi sakyti, kad tu nevertai kentėjai, taigi padėjai Jėzui nešti Jo kančių kryžių. O ir galimų nelaimių ateityje tau nebenutiks.


Taip gauni iš gerų veiksmų laimės trupinėlių, bet dar klausimas ar tai kyla iš priežastes ir pasekmės dėsnio. Kitaip žmogus turėtų pagrindą „pasikelti“ dėl savo gerų darbų. Realiai tai yra taip, kad jei gerą darbą padarau manęs Karma tiesiog neliečia, o jei blogą padarau tai su malonumu muša. Kur tu matei šiam pasaulyje tikrą teigiamą paskatinimą už gerus darbus??? Taves už gerus darbus tiesiog nebaudžia ir tiek, štai tau ir „geros“ pasekmės. Iliustruosiu pavyzdžiu: aš buvau geranoriškas tavo atžvilgiu ir kokio gerumo iš Karmos sulaukiau? Geras pasekmes tai aš įsivaizduoju kaip antitezę karmos skirtoms bausmėms. O dabar: jei už blogą darbą gaunu vėžį, tai už gerą darbą tiesiog nesergu vėžiu?! Kur čia teigiamas rezultatas, nematau jokio „pelno“. Juk jei iš vis nieko nebučiau daręs tai irgi vėžio neturėčiau?! Esmė ta, kad nėra materialaus „pelno“ geriems veiksmams šiame gyvenime. Viskas ką gaunu už atkentėtas kančias, yra už savo gerus poelgius, už maldas yar tik dvasinės dovanos. Aš prisikrovęs dvasini „kapitalą“ po kurio laiko galiu nebent prašyti, kad Dievas išgelbėtų kokį užkietėjusį blogiuką. Tuo tarpu už blogus darbus aš netik gaunu dvasines bausmes, bet dar ir materialias bausmes, t.y. fizines ligas arba kitaip gaunu „nuostolius“, nors „pelno“ kaip jau minėjau negaliu gauti. Geriausu atveju galiu tik likviduoti pamažu tuos nuostolius, t.y. išsigydyti ligas. Pati pamastyk, jei žmogus už gerus darbus susilauktų savo gyvenime gėrio, tai toks šventuolis, kaip Buda visai kitokią religiją būtų paskleidęs. Pasidaro aišku, kodėl visokie – istai išrado reinkarnacijos fantaziją. Atseit tu sulauksi gerų pasekmių kitame gyvenime, o jei dabar gyveni gerai, t.y. jei dar nesi nukankintas Karmos, tai tik dėlto, kad praeitam gyvenime darei gerus darbus, tikėjai Dievą (arba busdisto atveju jei negalvojai apie Dievą). Na, o mes krikščionys tikim, kad sulauksim Rojaus, bet tai nėra geros Karmos produktas, nes žmogus išganomas ne darbais, o tikėjimu. O kai žmogus tiki Dievą, tai kaip to tikėjimo vaisiai pasireiškia ir tie geri darbai, tačiau esmė yra jog Rojus ne dėl jų, o dėl tikėjimo. O tikėjimą turi tas kuriam Dievo duota jį turėti, taigi tikėjimas niekada nebus pripažintas kaip priežastis Rojui, nes kyla ne iš žmogaus. Karma pasibaigia ties mirtimi, nes po mirties jau nebėra tu „kri“, t.y. veiskmų, kurie sukelia pasekmes, taigi Karma negali pretenduoti į žmogaus pomirtinio gyvenimo įvykių lemtį.


Karma yra priklausantis nuo mūsų veiksmų dalykas, jei aš kažką padarau tai ir atlygį gaunu atitinkamą. Karma nėra kažkoks nuo žmogaus veiksmų nepriklausomas dalykas, nes jei nieko nedarai ir tupi po lapu, tai Karma ir nepasireiškia iš vis. Tokią tat poziciją ir renkasi budistai.

Pasitaiko kalbų apie tai, kad karmą „atidirbęs“ žmogus pagaliau susilies su Dievu. Kad Karma padeda žmogui susivokti, kas yra gerai ir kas blogai, kad priverčia nebeprisirišti prie šio medžiaginio pasaulio ir pan. Iš to plaukia išvados, kad tai yra gerai, kad yra priežasties ir pasekmės dėsnis Karma. Taigi dėl jos žmonėms darosi jau ne vis vien, ne taip kaip pavyzdžiui dėl metų laikų (žiema, vasara) ir pan. [Reikia suprasti, kad Karma yra šėtono darbas ir ja negalima džiaugtis, tačiau paradoksas yra tas, kad šis šėtono darbas iš ties kartais padeda žmogui atsisakyti nuodėmių, todėl tam tikrose situacijose tai tampa gėriu, už kurį turim dėkoti Dievui, bet ne Karmai, nes KArma neturėjo tokių ketinimų, tiesiog velnias pats saukoją pakišo, todėl dėkojam ne velniui, o Dievui, ka sukūrė tokį durną velnią (autoriaus pastaba)]

Pabaigai noriu pasakyti, kad žmogus neturi įsižeisti ant įžeidėjo, nes turi tikėti, kad ne savo valia įžeidėjas jį įžeidė. Užtai žmogus turėtų susirūpinti dėl paties įžeidėjo, kodėl Dievas taip nemyli to žmogaus, jog aprašo jį, kaip įžeidimais besisvaidantį? Kodėl leidžia šėtonui suvedžioti, o paskui dar ir nuskriausti bausme? Tikintis žmogus turi bandyti sudrausti piktadarį, bet kita vertus turi suprasti, kad tai praktiškai mažai ką reiškia, nes vargu ar piiktadarys jo paklausys. Todėl teisusis atiduoda reikalą į Dievo rankas ir sako, kad sutinka šitą įžeidimą iškentėti ir atgal nesmogti, kad tik Dievas su žmogumi-įžeidėju taip prastai nebesielgtų, kad mylėtų ir nebeaporašytu, kaip įžeidėjo. Gyliai širdyje žinau, kad Dievui įžeidėjas rūpi, nes yra kas už jį meldžiasi. Bet štai pasirodo Šėtonas kaltintojas, pasireiškiantis kaip atpildo dėsnis - Karma. Iš tiesų ar sunku Dievui būtų įžeidėją pakeisti į gerą be jo kančių, tačiau kas pajėgtų atkentėti visas kančias už jį? Argi vienintelis būdas tėra žmogaus kankinimas, galiausiai žmogų atiduodant šėtonui, pagal KARMOS dėsnį, kad sunaikintų jo kūną, tam kad būtų išgelbėta dvasia Dievui? Štai dėl to aš to Karmos dėsnio ir nekenčiu, nes neužtenka, kad vienas atkenčia gailestingumo vardan, bet dar būtinai ir tą kitą vis tiek reikia nukankinti. Rezultatas viso to, bet kokiu atveju yra kančia, dviguba kančia. Va tokia tad yra ta žmonių Karma.
Kyras1
 
Pranešimai: 104
Užsiregistravo: Pir Rgp 10, 2009 11:01 pm


Grįžti į Įvairios temos

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias

cron