Apie pavydą ir apskritai agresiją

Kyras 1 mintys išsakytos diskusijose Religija.lt forumuose

Apie pavydą ir apskritai agresiją

Standartinė Kyras1 » Tre Spa 07, 2009 10:18 pm

Ką sako apie pavydą tikėjimas į vieną Dievą? Jei yra vienas Dievas, tai visame kame yra du įmanomi keliai - tiesos ir melo. Kai sakai, kad yra visagalis Dievas tu sakai tiesą, taigi bent jau nesi sukurtas kvailiu. Šitas dalykas tikrai yra aiškus ir garantuotas. Bet kai sakai, kad Dievas nėra visagalis arba tai išplaukia iš tavo pozicijos kitais klausimais, reiškia jog meluoji ir esi sukurtas kvailiu. Pavydas yra melo manifestacija.

Šiaip pavydo esmė yra paprasta, tai yra nepasitenkinimas tariama akivaizdžia nelygybe (kai puikybės esmė yra akivaiždžios nelygybės pateisinimas). “Kodėl kaimynui sekasi geriau, tai man turi sektis geriau?!”, sako pavyduolis. Bet jei yra vienas visagalis Dievas, tai prieš tokį Dievą visi personažai yra lygus. Ar gali ubagas per pavydą karaliui išreikšti teisią pretenziją Dievui, kuris juos abu sukūrė. Kuo ubagas pasiremtų, kad tai jis turėjo būti karaliaus personažas, o ubago personažas tekti anam? Kokie yra jo savarankiški nuopelnai? Tikint į vieną Dievą tokia tariami nuopelnai yra apsurdas. O absurdu užsiimantis personažas rodo, kad pagal tikėjimą “kaip yra”, jis Dievo buvo sukurtas pasityčiojimui.

Taigi pavydas ir puikybė yra pirmapradis universalus melas, o tai reiškia kad toks elgesys neduoda niekam jokios naudos, joki gėrio, tik apsikvailinimą, todėl yra smerktinas.
Teisus žmogus matydamas, kad kaimynui labiau sekasi, nepavydės jau vien dėlto, kad neasikvailintų.

Bet kokiu atveju pats kvailiausias dalykas yra su jokia teisybe nesisiejantis pavydas, nes pavydėdamas tiesiog sakai, kodėl kaimynui yra geriau nei man, kodėl jis turi, o aš neturiu, toliau viskas pereina į dvasinę agresiją, nes pavyduolis trokšta, kad tam kaimynui nesisektų, džiaugiasi jo nelaime kai tokią pamato. Kita vertus, pavydas tai yra ta pati puikybė tik kitoje monetos pusėje, nes tik save aukštinantis žmogus gali sau leisti reikalauti to ką turi kitas ir tai yra be jokio pagrindimo tuo, kas teisu, o kas ne. Žmogus tiesiog mano, kad jis turi gyventi geriau už kaimyną ir viskas, net nesivargina spręsti ar tai teisinga. Taigi, pavydas jokiu būdu nėra kovos pozicija. Šitie žmonės nėra kovotojai, jie tiesiog yra kaip kokie nemastantys gyvuliai nuolat skalpuojami karmos (atpildo dėsnio) - Kas skleidžia agresiją, tas nuo agresijos ir mirs.

O šiuo metu iš vis nėra jokios energijos, yra tik kunkuliuojanti purvynė. Tokios nuodėmės kaip pavydas, puikybė, godumas ir pan. atsiranda realiai net ne dėl žmonių polinkio į blogį, o dėl žmonių polinkio į kvailumą, ignoravimą. Užtai man keista, kad yra sakoma, jog pasaulyje nuolatos vyksta gėrio ir blogio kova. Mielieji, kur jus matote gėrio ir blogio kovą??? Echatologiniame mūšyje, taip aš matau, bet čia aš matau tik žmonių murkdymasi purve, kur jie patys įkrenta ir kitus įsitempia, ir visa tai dėl neišmanymo.

Tiesiog, kadangi pasaulis sukonstruotas turėti savyje iliuziją, miglą, kad žmogus arba padaroms durnas arba jei nedurnas tai aplinkybės taip sustatomos, kad jis nematytų tiesioginio ryšio tarp minėtų nuodėmių ir nelaimių tenkančių jam pačiam bei kitiems žmonėms. Kai kuriems žmonėms duota tai pamatyti ir jie visais būdais bando perspėti, bet niekas į juos dėmesio nekreipia.

Jei kažką pasakai, kas kitą įžeidžia, tai nesvarbu ką jis ten sau mąsto, tu jau paskleidei agresiją. Įžeidžiantys žodžiai yra skirti įžeidimui ir kartu parodo motyvą įžeisti. Objektyvioj realybėj nesvarbūs, net ir patys ketinimai. Užfiksuotas faktas - įžeidimas. Kitaip tada būtų galima ne tik įžeidinėti, bet ir žmones užmušinėti sakant, kad juokauji ir jokios atsakomybės tau nėra.
Kyras1
 
Pranešimai: 104
Užsiregistravo: Pir Rgp 10, 2009 11:01 pm

Re: Apie pavydą ir apskritai agresiją

Standartinė Kyras1 » Tre Kov 31, 2010 6:32 pm

Troškimų tema

Problema išties yra ne patys troškimai, o agresija, kuri išsirutulioja iš jų, jei troškimai yra bandomi materializuoti per jėgą. Ne daiktai yra blogai, o savininkiškumas. Kaip tai veikia? Tarkim tu turi troškimą – nori gražios mašinos. Tame nieko blogo nėra. Toks troškimas yra tiesiog svajonė, kuri pasižymi tuo, jog visiškai nėra materiali, niekaip nesusijusi su materijos priežastingumu, tvermės ir kitais dėsniais. Dėl šios priežasties svajonės nekelia aplinkiniams jokios agresijos. Pavyzdžiui materialiame pasaulyje yra du žmonės ir viena mašina. Svajoti apie mašina gali abu vienas kito nenuskriausdami, o materialioje realybėje abu vienu metu niekada neturės dėl stokos. Čia užprogramuota neišvengiama visokių rūšių agresija dėl to daikto užvaldymo. Tuo tarpu svajonėse visi gali turėti viską, niekam nepritruks. Štai kodėl teoriškai troškimai nebūtinai yra blogis. Taip yra tol kol jie tėra tik troškimai nesusieti su materialiu pasauliu. Tačiau būna tokių troškimų, kuriuose yra mažesnis ar didesnis susisiejimo su materija laipsnis.

Palyginkim du pavyzdžius. Pirmas variantas, kai žmogus tiesiog svajoja turėti daug pinigų ir nesikankina dėl to, kad pinigų kiekis šiame pasaulyje yra ribotas. Ne, jis tiesiog nori daug pinigų ir netrukdo to paties norėti kitiems, nes tobulos svajonės pasaulyje visko yra apščiai. Jis niekam nekelia agresijos. O dabar įsivaizduokim, kad jis svajoja turėti daug pinigų tam, kad pasipuikuoti prieš kaimyną. Štai jau pradeda atsirasti susijiemas su materialiu stokos pasauliu, nes tas apčiuopiamas konkretus kaimynas jau yra materiali kategorija. O ten, kur materija, ten ir agresija, nes realiai jau vien toks noras skamba nebe „aš noriu daug pinigų“, o greičiau jau šitaip: „aš noriu turėti daug pinigų, daugiau negu kaimynas“. Šis jo troškimas jau veikia materialiai keldamas agresiją kaimyno atžvilgiu, nes vienas žmogus norėdamas turėti daugiau už kitą tuo pačiu reiškia norą, kad kiats turėtų mažiau už jį. Vadinasi jis kišasi į to kaimyno likimą, o tai agresija. Vadinasi jis jau pripažino resursų stoką, kaip neišvengiamą sąlygą jo norui patenkinti, nes kitaip jei nebūtų stokos, jis niekada neturėtų daugiau už kaimyną. Tai reiškia sumaterialėjimą, todėl čia jau nebe Dievo pasaulis. O būna ir dar blogiau, kai žmonės trokšta ne tiek kažko teigiamo sau, o būtent neigiamo kitam, t.y., kad kaimynas prarastų ir tuos pinigus, kuriuos jau turi.

Kaip jau esu minėjęs, žmogus iš išorės nesusipurvina. Blogis eina iš vidaus. Blogis yra pragaras. Kaimynas nepateks į pragarą dėl to, kad jam kažkas linkėjo nelaimių, o pateks tas, kuris linkėjo. Paragaras tai suvokimas, kad tu buvai blogietis dėl teisėtos priežasties. Tai štai tas svajotojas savo materialia svajone juk siekia stokos pasaulio, todėl pildant tokį prašymą yra kuriama ir atitinkama tikrovė. Bet būti stokos pasaulyje tai reiškia susidurti su ribotų resursų problema, o tai jau užprogramuotas konfliktas tarp žmonių. Vadinasi noras stokos pasaulio yra kartu ir susitaikymas su žmonių konfliktais. Kadangi visi žmonės turi užduotį išgyventi, jie tokioje tikrovėje nuolat ir konfliktuoja. Pats baisiausias kraštutinumas yra kai jie pradeda žudyti vienas kitą. Bet žvelgiant iš šalies tokioje tikrovėje juk dėl tikslo išgyventi yra pateisinamos bet kokios priemonės, todėl esant kardinaliam resursų trūkumui žmogus net nužudęs kitą iš esmės nepadaro kažko neteisėto, todėl tame nėra nuodėmės. Bet nuodėmė yra tame, kad žmogus norėjo stokos pasaulio, kur tokie negeri dalykai gali vykti. Vadinasi tikrąją nuodėmę daro tie, kurie kurpia sumaterialėjusius troškimus. Jie atsakingi ir už tuos, kurie daro išvestines nuodėmes – žudo, plėšia ir pan. Todėl žmogus, kuris dėl paskutinio kasnio užmušą kitą žmogų atsakys ne tiek už tą žmogžudystę, o už tai, kad savo sumaterialėjusiais troškimais sukūrė tokį pasaulį arba savo veiksmais pateisina tokį stokos pasaulį, kuriame žmonės žudo vieni kitus.

Pavydas yra baisi agresija. Pavydas yra pati veiksmingiasia stokos pasaulio kūrimo priemonė. Štai, pavyzdžiui, žmogus nori turėti gražią mašiną, bet neturi. Paskui pamato kitą žmogų, kuris su tokia važiuoja ir pradeda anam pavydėti. Taigi tuo metu jis pats sąmoningai dar net nesuvokia, kad jau savinasi aną mašiną kaip savo. Ir kad tas jo pavydas yra viens prie vieno ta pati emocija, kokia būna, kai iš tavęs kažką atima. Jis gal ir nesusimąsto, bet tai ką jo esybė tuo metu sako, skamba taip: „kažkas važiuoja su mano mašina“. O dabar įsivaizduokim savo reakciją, kai pamatytumėm, jog kažkas pavogė iš mūsų mašiną ir su ja štai nuvažiuoja. Lygiai tokią pat informaciją skleidžia pavyduolis, tarsi mus apkaltindamas mašinos vagyste. Atrodytų, koks skirtumas, tegul sau mano, ką norį. Tačiau ištrukusi į laisvę tokia destruktyvi jo emocija pradeda kurti atitinkamai paradoksalią realybę, jog visi yra vagys. Viską dar labiau komplikuoja tai, kad iš ties niekas jokiam žmogui nepriklauso savaime, viskas yra duota Dievo. Todėl pavyduolis šita tiesa prisidengdamas kuria naikinimo programas, kad iš visų viskas pradedama atimti. Dėl to didėja stoka. Daiktų, pingų, resursų, proto idėjų stoka. Natūralu, kad tai atsigręš prieš patį pavyduolį, kai jo daiktų ar asmens savybių užsigeis kaip savo kitas pavyduolis.
Kyras1
 
Pranešimai: 104
Užsiregistravo: Pir Rgp 10, 2009 11:01 pm


Grįžti į Įvairios temos

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias

cron