Apie auklėjimą ir jo naudą

Kyras 1 mintys išsakytos diskusijose Religija.lt forumuose

Re: Apie auklėjimą ir jo naudą

Standartinė Kyras1 » Sek Rgs 19, 2010 9:17 pm

„tu pamirsai visna dalyka, kad prie mindydamas tarakonus tu visgi neturi 100% garantijos kad tu pats nesi tarakonas.“


O tu gerai viską perskaitei??? Aš iš pradžių rašiau:

O kodėl gi nuodėmingi žmonės neturėtų būti laikomi tarakonais, kuriuos reikia išmindyti? Nuodėmingi žmonės apskritai patys iš savęs nenusipelno jokios pagarbos.”

O užbaigiau taip:

Jėzus kvietė mus būti tobulais, kaip jis, todėl mes elgsimės pagal jo pasiūlytą būdą ir neužsiimsim tarakonų mindymu. Taigi tarakonai nemindomi ne dėl to, kad jie yra vis dėlto vertingi, bet ne patys savaime kaip tokie, o vertingi, nes teisiųjų per brangiai nupirkti yra, kad būtų mindomi.”

Taigi dar kartą pateikiu išvadą: tarakonų negalima mindyti, nes jie yra brangiai teisiųjų nupirkti per teisiųjų nukentėjimus. Viso to mano rašymo tikslas buvo parodyti, kad nuodėmingas žmogus pagal šios istorijos dėsnius pats iš savęs neturi jokios vertės ir galėtų būti sumindytas, bet jo laimei jam vertė yra suteikta iš išorės. Aš visiškai nenorėjau paraginti eiti juos mindyti, o tik norėjau atskleisti jų apgailėtiną padėtį, kad dar labiau suprastų, kad net ir tokioje padėtyje jie nėra užmiršti ir išlieka vertingi. Aš savo raštuose dažnai naudoju kontrastų išryškinimą dėl retorinių tikslų. Nereikia tad nieko papildomai prisigalvoti.

Bet tie nurodymai yra skirti tik nenuodėmingiems žmonėms, jei tokių iš vis yra. O nuodėmingas žmogus yra tarakonas ir bet kokiu atveju neturi teisės nieko mindyti, nes pats nusipelno sumindymo. Tad jei nėra garantijos, kad pats nesi kartais tarakonas, tai net negali nieko svarstyt – negali mindyti ir tiek, o jei tai darysi, tai darysi dar vieną nuodėmę. Jei turi garantiją, kad nesi tarakonas tai iš pirmo žvilgsnio lyg ir galėtum drąsiai ir nebaudžiamai mindyti nuodėminguosius, tačiau štai paaiškėja, jog jų negalima mindyti, nes juos yra įgiję savo nuosavybėn teisieji. Tai kaip matai nėra jokios galimybės nenuodėmingai ką nors mindyti.

Bet vien dėl to, kad nuodėmingieji negali būti mindomi, nes juos kažkas atpirko, nereiškia, jog negalima jiems pasakyti, kas jie patys iš savęs yra. Jėzus irgi nevengė kvailiais viešai išvadinti tuos, kurie po teisybei ir buvo tikri kvailiai.

“deja pagal normalia logika jei tu paskai kad perras darydamas darba X elgesi tesingai tai vadinasi ir jonas darydamas darba X tokiom pat salygom yra teisus.
tu gali ir neraginti nieko pulti, bet jei tu pasakei kad zuydai padare gerai tai vadinasi tu suteiki man teise pakartoti ju darba”


Aš rašiau:
žydai buvo teisūs pagal savo situaciją užpulti Kaananiečius nereiškia, jog aš raginu tai daryti. Jie buvo teisus, bet aš žinau kitą būdą, kaip išlikti teisiam ir nesusitepti rankų krauju.”

Atkreipk dėmesį į mano žodžius „PAGAL SAVO SITUACIJĄ“. Ir tu pats juk rašai „TOKIOM PAT SĄLYGOM“. Tavo žiniai sulig Mesijo atėjimu daug kas pasikeitė ir tokių pat sąlygų nebėra. Mes krikščionys turim visai kitokius nurodymus ir jie yra labai pagrįsti, jei Dievas yra gerasis Dievas.

Atmink, kad žydų širdys buvo kietos kaip akmenys, jie patys buvo nemaži nedorėliai ir ne ką geresni už čiabuvius, todėl ir nurodymus gavo pagal savo tuometinį būvį, nes nebuvo vertesni aukštesnio lygio nurodymų. Na, o mes krikščionys esam brangiai Jėzaus krauju nupirkti ir mes jau visai kitokioje kokybėje gyvename, todėl ir nurodymus jau gaunam visiškai kitus.

Vietoj to, kad gaišę laiką klausinėdami apie Dievo žiaurius nurodymus žydams, turėtumėm džiaugtis, kad mums tokių neduoda ir užtai tik su dar didesniu entuziazmu vykdyti mums skirtus nežiaurius nurodymus.


„kazkodel abraomas visgi ruosesi is tikruju savo vaika pskersti peiliu. o taI dievui nebutu reikeje to durniau sulaikyti kaip dbar kad sako: idiote neaukok visgi as tik pajuokavau “


Iškart primenu, kad šiame save atsakyme visur vartosiu sąvoką Dievą, kaip istorijos personažą, o ne Rašytoją. Dabar mes gilinsimės į patį Rašytojo Dievo kūrinį – Istoriją, todėl kol kas užmiršim kalbas apie tai, kad Dievo Rašytojo atžvilgiu nėra laisvos valios, nes Istorijoje personažai turi laisvą valia vieni prieš kitus, net ir prieš pačioje Istorijoje veikiantį Dievą, nes Istorijoje jis yra tik vienas personažas iš daugelio. Taigi Abraomas bendravo su personažu Dievu, bet ne Dievu Rašytoju.

Apie Abraomą tai kodėl gi nepasiskaitai Pradžios knygos 22 skyriaus 7-8 eilučių:
„7 Izaokas kreipėsi į savo tėvą Abraomą: „Tėve!“ „Aš čia, mano sūnau“ , – atsiliepė. Jis tarė: „Ugnies ir malkų yra, bet kurgi avis deginamajai aukai?“ “Abraomas atsakė: „Dievas pats parūpins avį deginamajai aukai, mano sūnau“. Ir jiedu drauge ėjo toliau.” (RUBŠIO IR KAVALIAUSKO BIBLIJA, LVK (katalikų) leidimas 1998 m. (Biblija RK_K1998, paimta iš WWW.biblija.lt)

Abraomas jau tada žinojo, kad Dievas parūpins jam avį deginamajai aukai, nebuvo dar tiek kvailas ir netikintis į gerąjį Dievą, kad manytų, jog tikrai reiks sūnų deginti. O dar prieš tai, 6 eilutėje skaitom:
5 „Pabūkite čia su asilu, – jis paliepė tarnams, – berniukas ir aš kopsime ten. Pagarbinsime ir tada sugrįšime pas jus“.(RUBŠIO IR KAVALIAUSKO BIBLIJA, LVK (katalikų) leidimas 1998 m. (Biblija RK_K1998, paimta iš WWW.biblija.lt)

Juk aiškiai pasakė daugiskaita MES. Jei Abraomas ruošėsi sūnų sudeginti ant laužo tai negi grįžtų atgal nebe vienas??? O gal kas nors nori pasakyti, kad Abraomas šiuos abu kartus sąmoningai melavo, kaip koks konspiraciją vedantis sukčius? Gal jis buvo bailys ir nuo visų slėpė, kad ruošiasi sūnų sudeginti? Jei būtų taip, tai kaip begalėtumėm jį apskritai gerbti? Ar toks jis tikrai būtų buvęs nepriekaištingas Dievo akyse? Ar tokiuose melavimuose atsispindėtų jo teisumas? Aš nieku gyvu nepatikėsiu, kad Abraomas, kurį Dievas vadino savo DRAUGU, buvo melagis ir bailys. Todėl aš atmetu tavo Digixai svarstymus, o taip pat ir visų tų kurie tradiciškai laiko, kad kas Abraomas tikrai ruošėsi nužudyti savo sūnų. Nors iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, kad Abraomo išbandymas buvo tik tame, ar jis vardan Dievo galėtų atsisakyti savo kraujo sūnaus, bet išties viskas yra kur kas labiau komplikuota. Kaip bebūtų keista, visą tą išbandymo laiką Abraomo dėmesys buvo prikaustytas galvoti ne apie sūnų, o apie tai ar Dievas parūpins jam avį deginamajai aukai.

Šioje istorijoje sprendžiant ką iš tikrųjų galvojo pats Abraomas labiau reikšmingi yra ne Dievo ar angelo žodžiai, o tai, ką ištarė pats Abraomas. Skaitom toliau 22 skyriaus 13-14 eilutes:
13 Kai Abraomas pakėlė akis, jis pamatė aviną, ragais įstrigusį krūme. Abraomas tada priėjo, paėmė aviną ir paaukojo jį kaip deginamąją auką vietoj savo sūnaus. 14 O tą vietą Abraomas pavadino „VIEŠPATS parūpins“[i3] vardu, kaip ir nūdien yra sakoma: „VIEŠPATIES kalne bus parūpinta“.“.(RUBŠIO IR KAVALIAUSKO BIBLIJA, LVK (katalikų) leidimas 1998 m. (Biblija RK_K1998, paimta iš WWW.biblija.lt)

Akivaizdu, kad nepaisant to, ką kas ką kalbėjo jam, Abraomui ramybės vis nedavė AVIES klausimas ir štai pagaliau jo tikėjimas pasitvirtino, jis pamatė tą krūmuose įstrigusį aviną. Todėl suprato, kad visą tą laiką buvo teisus dėl tikėjimo geruoju Dievu. Mat jam svarbiausias išbandymas buvo tai, ar tikrai Dievas yra geras. Todėl jam esminis dalykas buvo pamatyti Dievo parūpintą avį. Kažkuriuo metu jis jau buvo suabejojęs ar Dievas yra geras ir jo tikėjimas jau buvo labiausia pakibęs ant abejonės prarajos slenksčio, tačiau paradoksaliai būtent tada pasireiškė pats stipriausias tikėjimas. Mat abejonė ir tikėjimas yra labai tampriai susiję dalykai. Visąlaik kuo stipresnė yra abejonė, tuo stipresnis ir tikėjimas, nes jis nebegali būti paremtas žinojimu ar įsitikinimu. Taigi, be galo svarbus dalykas yra tikėjimo grynumas. Tikėjimas tai juk ne žinojimas. Pavyzdžiui, kuo didesnę pamatom neteisybę pasaulyje tuo stipresnis yra mūsų tikėjimas, kad Dievas yra geras, nes tai belieka vien grynas tikėjimas be jokių įrodymų, be jokios įtakos iš šalies. Tikėjimas, o ne žinojimas, yra didžiausia dorybė. Ir atvirkščiai, kuo labiau žmogus kažką žino ir įsitikina, tuo mažiau pas ji lieka tikrojo tikėjimo, nes nebelieka abejonių. Reikia šitai vienąkart suvokti. Kalnus stumdo ne tas, kuris yra įsitikinęs, kad egzistuoja Dievas, o tas, kuris labiausiai abejoja tuo ar Dievas yra meilė, tačiau vis vien tiki, kad Dievas toks yra.

Atkreipkit dėmesį, Abraomas nepavadino tos vietos „Dievas gailestingas“, „Dievas vaikų gelbėtojas“ ar dar kažkaip panašiai, kas būtų labiausiai logiška žiūrint iš tradicinės interpretacijos pozicijų. Tačiau tradicinė interpretacija yra niekam tikus, nes Abraomui ne tai rūpėjo. Jam svarbiausia buvo tos AVYS. Todėl pavadino tą vieta „Viešpats parūpins“. Juk jis visąlaik buvo įsitikinęs, kad ant kalno ras avį ir todėl nebereiks paaukoti sūnaus, tai štai toks įsivaizdavimas ir pasitvirtino praktiškai. Todėl Abraomas taip pradžiugo.

Akivaizdu, kad Abraomo mėginimo esmė nebuvo aklo paklusnumo pademonstravimas. Abraomas, kaip ir minėjau ankščiau tikrai pažino gerąjį Dievą, kuris niekada neprašytų iš tikrųjų sudeginti jokio žmogaus, tuo labiau vaiko, kuri pats Abraomui stebuklingu būdu dovanojo ir kuriam prižadėjo, jog Izaoko ainių bus begalė. Jau vien šis faktas atmeta, bet kokius interpretavimus, jog Abraomas tikrai realiai ruošėsi sudeginti Izaoką.

Kame buvo tikrasis mėginimas?
Aš jau esu nemažai rašęs, kad tikrasis tikėjimas, tai nėra žinojimas. Greičiau tikėjimas tai yra paties žmogaus nuolatinis įrodinėjimas savo elgesiu ir darbais pačiam sau ir aplinkiniams, kad Dievas yra geras. Mėginimo esmė niekada nebus paklusnumo, dosnumo ar panašių dalykų patikrinimas, nes ne tai yra tikėjimo esmė. Jei Dievas yra visagalis, tai kokia prasmė tikrinti ar žmogus tai pripažįsta, nes Dievas jau toks yra. Juk ir Jėzus tada turėjo nušokti nuo šventyklos ir pademonstruoti, jog Dievui nėra neįmanomų dalykų ir nusileisti ant žemės sveikas gyvas. Bet jis būtent to ir nedarė, nes gundymo esmė ir buvo tame, kad jis išprovokuotas taip pasielgtų ir pralaimėtų. Tikinčiam žmogui niekada neiškils dvejonių dėl to, ar Dievas yra visagalis ir ar reikia jam paklusti ir būti pasiruošusiam visko dėl Dievo atsižadėti. Todėl tokie dalykai niekada ir nėra išties mėginami, nes testai, tyrimai yra daromi tik tada kai teoriškai yra įmanomi bent du skirtingi atsakymai. Joks tikintysis niekada nesuabejos Dievo visagalybe ir nuosavybės teisėmis, todėl tikintieji ir nėra dėl tų dalykų gundomi, nes ir taip aišku, kaip jie atsakys į tokį gundymą.

Tačiau yra sričių, kur galima gundyti tikinčiuosius. Užtai tikintįjį, kai jis stebi save ir aplinką nuolat drasko abejonės ar Dievas yra geras. Šis klausimas yra jam pats aktualiausias dalykas per visą gyvenimą. Begalinių mėginimų esmė visada yra gundymas pasiduoti iliuzijai, kad Dievas nėra geras.

Abraomas visai nepergyveno dėl to ar reikės sudeginti savo tikrą sūnų, nes žinojo, kad to nereikės daryti. Jis pergyveno dėl paties nurodymo esmės – ar gerasis Dievas, kurį jis savo darbais išreiškia to norėtų iš tikrųjų? Aišku Abraomas buvo paklusnus ir nesvarstė kam ir kodėl to reikia ir vykdė tas komandas, kurios buvo jam duotos. Jis į visa tai žvelgė su tam tikru humoru, nes žinojo, kad Dievas tik juokauja, kaip tu pats beje taikliai pastebėjai. Šiaip pats reikalavimas paaukoti savo vaiką tuometinėmis aplinkybėmis nebuvo pats didžiausias išbandymas žmogui. Tais senaisiais laikais vaiko vertė buvo labai menka. Pažiūrėkit, stabmeldžiai mielai sudegindavo savo tikrus vaikus, nors to nebepadarytų šiuolaikiniame pasaulyje joks žmogus. Tačiau Abraomas buvo išimtis. Izaokas ne tik buvo jo vaikas. Izaokas buvo įsikūnijęs ypatingas draugystės ir pasitikėjimo ryšis tarp Abraomo ir Dievo. Izaokas turėjo pratęsti ne tik Abraomo, kaip homo sapiens giminę, bet būtent tokio tikinčio žmogaus, kaip buvo Abraomas giminę, taip suteikiant viltį viso žmonijos dvasiniam išlikimui. Dievas Izaoką, galima sakyti, stebuklingai padovanojo Abraomui ir užtikrino Abraomą, kad Izaoko ainių bus begalybė. Iš ties Abraomas buvo gundomas tuo, kas brangiausia, nes ant svarstyklių buvo padėtas ne tik vaikas, bet ir tai, ką tas vaikas simbolizavo - Dievo meilė žmogui.

Šio išbandymo metu Abraomui pirmaeilis reikalas buvo išsiaiškinti ar Dievas bėra geras. Užtat kuo arčiau kalno viršūnės lipo Abraomas tuo nelinksmiau jam darės, nes nesimatė niekur tos sumautos AVIES, kurią reikės paaukoti iš tikrųjų. Abraomas toliau klusniai vykdė nurodymus. Kai atėjo į vietą jis surišo ir paguldė sūnų ir pakėlė peilį virš jo, nes taip ir nerado AVIES. Jis savotiškai buvo pyktelėjęs dėl to, ką yra priverstas daryti ir tuo išreiškė nebylų protestą prieš Dievą, kuris skelbiasi esąs geras, tačiau pasirodo tikrai duoda tokias žiaurias komandas, nes juk AVIES tai nėra. Tokiu būdu Dievui nebeliko nieko kito, kaip „atšokti“ nuo Abraomo, nes kitaip įvyktų susikompromitavimas. Todėl Dievas Abraomą paprašė nežudyti to vaiko ir turėjo pats parodyti, kur yra padėta AVIS. Abraomas taip prakalbintas buvo priverstas pakelti akis iš netikėtumo. Štai tada jis ir pamatė aviną, kurio kažkodėl nesugebėjo pastebėti ankščiau, nors buvo visiškai įsitikinęs, kad ant kalno Dievas bus parūpinęs jam AVĮ. Juk avinai neatsiranda iš oro, ar ne mielieji??? Jei avinas buvo tada įsipainiojęs krūmuose, vadinasi buvo ir kurį laiką prieš tai, tik Abraomas nesugebėjo to ankščiau pamatyti. Vadinasi AVIS jau nuo pat pradžių buvo Dievo atginta į tą vietą, todėl Dievas ir nebuvo suplanavęs vaiko žudynių. Reikėjo gi ir Abraomui labiau pasikrutinti ir apsižvalgyti aplinkui. Matyt buvo ganėtinai neapdairus ir nerūpestingas žmogus tas mūsų Abraomas. Nepaisant to, situacija baigėsi gerai, nes abi pusės turėjo tik gerus ketinimus.

Su Abraomu išsiaiškinom. Dabar atkreipsim dėmesį į tai ką turėjo omenyje Dievas, kai jis kalbėjo Abraomui. Būtent Dievo žodžiais remiasi tradicinis požiūris į Abraomo išbandymą. Dievas juk pats pasakė:
“Dabar aš žinau, kad tu bijai Dievo, nes neatsisakei atiduoti man savo vienatinio sūnaus”.

Taigi išeitų, kad iš Dievo pusės žiūrint Abraomo išbandymas buvo tame, jog jis turėjo atiduoti sūnų. Bet tam kaip matėm prieštaravo Abraomo laikysena išbandymo metu. Tai ar Abraomas išlaikė išbandymą tik atsitiktinai, palankiai sutapus aplinkybėms? Pats to negalvodamas sudarė vaizdą Dievui, kad sutiktų paaukoti sūnų?

Reikia suprasti ir tai, kad skirtingai nei kiti veikėjai, Dievas (kuris yra tik istorijos personažas) gali pamatyti visų kitų veikėjų vidų, tikruosius ketinimus, ir Jis vienintelis žino ateitį, nes žinodamas visų veikėjų ketinimus ir turėdamas absoliučiai tobulą protą gali sukalkuliuoti kas nutiks ateityje.

Todėl pirmiausia reikia suprasti, kad Dievas niekada nebando, negundo, netyrinėja žmonių dėl jokių savo paties interesų. Dievas nėra smalsautojas, nes jis viską ir taip žino. Dievas jau žino Abraomo tikėjimą ir kaip Abraomas pasielgs. Dievas nieko naujo nesužinos, todėl jam pačiam asmeniškai visiškai nereikalinga atlikti kažkokius tyrinėjimus.

Dievui, tačiau, rūpi pats žmogus ir ką žmogus pats apie save sprendžia. Dievui nereikia įsitikinti tuo, kad Abraomas turi tikėjimą, bet Dievui reikia įsitikinti ar pats Abraomas supranta, kad turi tikėjimą. Štai kur šuo pakastas... Abraomas gal pats ir nesusimąstytų, jei nebūtų poveikio iš išorės. Todėl tas poveikis atsiranda.

Kaip Dievui įsitinkinti, kad Abraomas pats supranta, kad jam brangiausias dalykas yra Dievas? Jei Dievas nebūtų Dievas, tai jis pasakytų Abraomui paaukok man, kas tau brangiausia – sūnų ir lauktų iki galo ar Abraomas tai padarys. Bet Dievui juk jau yra žinoma, kad Abraomui svarbiausias dalykas yra Dievas, todėl nėra jokios prasmės žiūrėti, kaip bus nuskriaustas vaikas. Juk išbandyme akcentuojamas ne vaiko skriaudimas, o tai ko Abraomas dėl Dievo atsisakyti gali ar negali. Tačiau bet kokiu atveju Dievui ir taip jau žinoma, kaip pasielgtų Abraomas. Tačiau to nežino pats Abraomas. Būtent, mielieji, pats Abraomas dar nežino, kad jam brangiausias dalykas yra Dievas, nors objektyviai tai jo atžvilgiu yra tiesa. Pailiustruosiu pavyzdžiu. Jeigu prie jūsų šiaip prieitų Dievas ir paklaustų ar dėl jo galite visko atsisakyti, jus žinoma be ilgesnių svarstymų atsakytumėt Jam teigiamai. Ir tuo metu jus būtumėte tuo tikri, tačiau neaišku ar tas tikrumas liktų, kai realiai reiktų atsisakyti to visko. Ir tada pasimatytų tikroji dalykų padėtis.

Vadinasi tikrumas būna skirtingas. Pirmuoju atveju jūs tik tariatės esą tikri, o antruoju atveju sužinote apie save tiesą. Reikėjo gi kažkokio išbandymo, kad pats Abraomas sužinotų apie save tiesą, kad jam Dievas yra svarbiau už viską. Bet kaip padaryt tokį išbandymą, jei patenkama į apgaulingos dilemos situaciją? Iš vienos pusės Abraomas negali atsisakyti paaukoti savo vaiką, nes tarytum neišlaikytų išbandymo tuo parodydamas, kad ne Dievas jam svarbiausias. Iš kitos pusės jis negali ir tikrai paaukoti, nes sukompromituotų gerąjį Dievą ir tokiu savo poelgiu Dievą prilygintų stabams, tarsi kokiu mėšlu aptėkštų.

Sunku Abraomui, bet nelengva ir Dievui, kuris stengiasi dėl Abraomo savivokos ugdymo. Atminkim, kad Dievas visąlaik žinojo, kad yra Abraomui svarbiausias, bet iki kokio momento reikia tęst išbandymą, kad tuo įsitikintų ir Abraomas? Taigi vaiko nuskriaust negalima leist, bet kada bus tas momentas, kai Abraomas įsitikins, kad tikrai galėtų visko atsisakyti dėl Dievo? Turbūt iki to momento, kai susvyruos Abraomo supratimas apie viską, žemė iš po kojų pajudės, nes būtent tai parodys, kad Abraomas pradeda save stebėti jau tik iš šalies ir pagaliau gali kažką objektyviai apie save sužinoti. Sunku yra suprasti šiuos dalykus, aš žinau... Visąlaik galų gale ateina toji situaciją, kaip ir Jėzui, kai jis sušuko „Tėve, kodėl mane apleidai?“ Taip jau yra, kad tik tokiu momentu jau nebe mes valdom ir kuriam kaip norim informaciją apie save sau patiems, o sprendžiam apie save tarsi iš šalies, stebėdami nepriklausomus įvertinimus, kai atiduodam apie save spręsti Dievui ir stebim iš šalies įvertinimą. Kai peilis pakibo virš Izaoko ir įtampa pasiekė apogėjų, Abraomas sustingo akimirkoje, kai jau nebežinojo, kas jis toks, kuo jis tiki, nebeliko jame jokio išdidumo ir jokios tariamos aplinkos kontrolės.

Prisiminkim, jog ten po durklu kybojo ne tik vaiko gyvybė, bet ir tikėjimas geruoju Dievu. Užtai tik dar baisiau. Šiaip mes žmonės esam linkę visada pasilengvinti sau gyvenimą, bet ne viskas yra mūsų valioje. Jei tas pats Dievas, kuris padarė visą tai, kas prieš tai buvo aprašyta, bet kreipėsi į Abraomą su reikalavimu padaryti tai, ko niekada šiaip jau gerasis Dievas neprašytų, kaip reikėtų pasielgti? Va čia prasideda pats įdomumas. Vienas variantas būtų atsisakyti, nes tai prieštarauja paties Dievo duotiems gėrio principams. Žmonės pasakytų, jei duodi tokius nurodymus, tu nebeesi gerasis Dievas ir todėl mums nusišvilpt ant tavęs. Principai aukščiau už viską, tačiau jei taip padarytumėt, Dievas jums nepasakytų: “Dabar aš žinau, kad tu bijai Dievo, nes neatsisakei atiduoti man savo vienatinio sūnaus”. Gėrio principai yra gerai, bet be Dievo nebūtų tų principų iš vis. Kūrinys nėra aukščiau savo kūrėjo. Yra antras variantas – tiksliai taip ir padaryti, kaip nurodė Dievas ir nesigilinti per daug į tai, kas vyksta, o pasitikėti Dievu. Bet jei iki galo padarytų kas paliepta, tai jam irgi Dievas nepasakytų “Dabar aš žinau, kad tu bijai Dievo, nes neatsisakei atiduoti man savo vienatinio sūnaus”. Paradoksaliai skamba, bet taip jau yra. Kodėl? Dievo baimės čia trūksta. Žmogus, kuris sutinka padaryti nuodėmę matyt tikrai nebijo Dievo, kuriam nuodėmė nepatinka. Vadinasi išeitis yra vykdyti paliepimą ir kartu jo nevykdyti. Abraomo istorija tiksliai iliustruoja, kaip reikia elgtis – paliepimą pradėti vykdyti, bet tikėti, kad jo iki galo neteks atlikti Dievo įsikišimo dėka. O kai Dievas įsikiš, už tai dėkoti.

Vadinasi yra kažkoks vidurio kelias, kuris nusipelno šių Dievo žodžių: “Dabar aš žinau, kad tu bijai Dievo, nes neatsisakei atiduoti man savo vienatinio sūnaus”.

Apskritai, reikia vienąkart atkreipti dėmesį į tą frazę „bijoti Dievo“. Prie ko čia baimė, daugelis pasakytų. Ir kodėl Dievui patinka, kai Jo bijo? Pirmiausia reikia suprasti, kad kalbam ne apie tradiciškai suprantamą baimę. Dievo bijoti, tai ne tas pats kas bijoti karo, bado, ligų ar maro. Mat visi šitie dalykai yra šalia žmogaus, o Dievas apima ir patį žmogų. Juk jei nebūtų Dievo, nebūtų ir jo sukurto žmogaus. Tai ko bijoti tada. Karo ir maro bijom, nes tai gali mus sunaikinti bent jau fiziškai. O Dievas mūsų nesunaikins, jei jau sukūrė ir visąlaik buvo visažinis. Vienaip ar kitaip, yra Dievas ar Jo nėra, pats kvailiausias dalykas būtų bijoti Dievo, kaip kokio baubo.

Bet pagalvokit, jei tikrai viską valdo Dievas ir mes nuo jo visiškai priklausom, tai pergyventi turim ne dėl egzistencijos, o dėl to, kokia ji mums – maloni ar nemaloni bus. Taigi bijom, kad kartais Dievas nebūtų blogio mėgėjas. O Jis toks gali būti ir ką mes padarytumėm? Užtai ir bijom Dievo, nes jis potencialiai gali būti pats didžiausias nevidonas, o tai mums būtų tobulas nemalonumas. Kadangi šiuo metu mes stebėdami savo aplinką, pasaulį, negaunam įsitikinti, jog Dievas yra tikrai geras, o ne blogas, mes ir turim pareigą nenurimti, nenusiraminti. Mumyse turi likti baimės Dievui. Toji baimė verčia žmogų savo veiksmais pačiam sau ir aplinkiniams nuolat įrodinėti, jog jo kūrėjas Dievas yra tikrai geras. Toks žmogus daro tik gerus darbus, todėl ir Dievas tokį giria bei apdovanoja.

Nepainiokim su primityviai liaudiškai suvokiama baime Dievui, kaip baime, jog Dievas gali mus nubausti už nuodėmes. Žmonės tada nedaro nuodėmių ne iš pozityvių paskatų kažką kurti ir įrodyti, o iš negatyvių paskatų gintis ir užsisklęsti. Skirtumas yra išties didžiulis, nors iš pirmo žvilgsnio taip ir neatrodo. Saugodami savo kailį nuo bausmės, mes esam tokie padarai, kurie mielai pultų daryti nuodėmes, jei tik sužinotų, kad nebebus baudžiama už jas. Tokia laikysena rodo, kad jų Kūrėjas nėra gerasis kūrėjas, o tik kažkoks despotas. Bet vėl prisiminkim, kad Dievui nėra jokio išskaičiavimo būti despotu. Tai net teoriškai neįmanoma, nes žmonės daro tik tai, ką Dievas nori, kad jie darytų. Žmonių paklusimas eina ne iš jų, o iš išorės, tai yra iš kūrėjo valios. Taigi, pavyzdžiui, despotas buvo Stalinas, bet niekada nebuvo žmogus, kuris kūrė žaisliukus ir jais žaidė. Nes tokio kūrėjo ir jo kūrinio santykis yra nekintamas, o despotizmas atsiranda ten, kur galima teoriškai keisti interakcijoje esančių asmenų tarpusavio santykį. Despotizmas galimas tarp Dievo kūrinių horizontalioj plotmėje, kur egzistuoja laisva valia, bet ne vertikalioje plotmėje tarp kūrinio ir kūrėjo, kur laisvos valios nėra. Iš to išplaukia, kad žmogus neturi bijoti Dievo dėl padarytos nuodėmės, nes jei tokia prasme bijo, tai nusipelno tik pajuokos dėl savo kvailumo. Bet žmogus turi išsigąsti suvokęs, kad jei jis daro nuodėmes, tai jo kūrėjas yra matyt negeras kūrėjas, sukūręs savo kūrinį daryti nuodėmes, už ką paskui su pasimėgavimu apkaltinantis ir sukeliantis kančias.

Jei Dievas yra blogas, tai mes esame baudžiami už nuodėmes vardan paties baudimo. O tam, kad būtų galima pasityčioti ir mus pakankinti, yra padaroma, kad mes pirma patys padarome kažką, kad to pasityčiojimo nusipelnytumėme. Mat tikrasis nevidonas yra ne tas, kuris mus tiesiog nuskriaudžia, nes toks niekada neatimtų iš mūsų laisvės viduje išlikti oriems, bet toks, kuris sugeba tai iš mūsų atimti mus pačius priversdamas sutikti, kad tai yra teisinga, kad iš mūsų yra tyčiojamasi.

Bet jei Dievas yra geras, tai mes nuodėmių nedarome, o jei jau padarėme, tai norime žūtbūt sužinoti, jog Dievas nuodėmių netoleruoja, kad jis jų nekenčia. Todėl mes apsidžiaugiam pamate 10 Dievo įsakymų ir net Senojo Testamento bausmes. Iš to matom, kad Dievas neapkenčia nuodėmių, vadinasi jis nėra blogas Dievas. Vadinasi vienintelė grandis įrodinėjanti, kad Dievas yra blogas bėra tik toji mūsų padaryta nuodėmė. Štai kodėl tokia svarbi tampa atgaila, nes jos metu mes išsižadame to savo negero poelgio.

Bet svarbiausia yra tai, jog gerasis Dievas nebaudžia, jis tik sako kas neišvengiamai nutiks, nes bausmės prisiprašom patys. Pavyzdžiui, po mirties didžiai nuodėmingas žmogus yra pradedamas draskyti abejonių ar Dievas yra geras, nes jis nebežino ar Dievas jį apskritai mylėjo ir myli. Toks žmogus skaistykloje sako, kad nori būti nubaustas, kad tik kas nors nepamatytų, kad nuodėmes darantis žmonės gyvena sėkmingai, nes tai reikštų, jog Dievas myli nuodėmes ir yra blogis. Taigi tokiam žmogui duodama iš naujo nugyventi žemišką gyvenimą pagal atitinkamus jo naujus įgeidžius. Gal dabar pagaliau pavyks suprasti, ką reiškia tos baisios bausmės, kurios yra išvardintos už nuodėmes ir kodėl nereikia nustoti tikėti Dievu, jei nematom šiame gyvenime, kad jos išsipildytų. Šiame gyvenime žulikas nebūtinai sulauks baisios nelaimės, bet jo paties siela prašysis dar šiame ar jau naujame gyvenime būti auka ir kentėti kančias.

Vadinasi Dievas nemeluoja, kad už nuodėmę laukia bausmė, bet taip sako ne todėl, kad pats yra budelis, o dėl to, kad viską žinodamas iš anksto, žino kaip viskas toliau pasisuks. Žino, kad žmonės patys to išprašys. Patys žmonės vardan tikėjimo geruoju Dievu ir myli ir kenčia. Ir bijo Dievo tuo labiau, kuo geriau save pažįsta, nes juose pačiuose sprendžiasi klausimas koks iš tiesų yra Dievas. Žinodami savo silpnybes turim pagrindo nerimauti dėl Dievo. Kadangi Dievas reiškiasi per mus, vadinasi bijoti Dievo yra lygu bijoti savęs. Šitam suvokime nejučiom pamatom, kad žodžiai bijoti ir mylėti yra tas pats. Mes turim mylėti save ir norėti sau Rojaus, o ne Pragaro, vadinasi dėl to mes turim bijoti savęs, nes mumyse yra ne tik Rojus, bet ir Pragaras. Šitai supratę mes sąmoningai kontroliuosim savo veiksmus ir ketinimus. Patys save tarsi iš šono stebėsim, kad tik neleistume savyje išsiskleisti Pragarui. Aklai nebepasitikėsim savimi. Ne viskas, kas mums iš pirmo žvilgsnio atrodo naudinga, yra naudinga ir to mes nebeužmiršim. Tikrai yra ko bijoti savęs. O bijo savęs tik tas, kuris tikrai save myli. O kadangi visi šitie niuansai yra tokie sunkiai suprantami, tai aiškumo dėlei yra kaip kokia projekcija sudaromas grafinis Dievo vaizdas, tarsi jis būtu kažkas šalia mūsų, kažkas atskirai nuo mūsų. Žmogui lengviau yra suprasti, kai jam sako, ką jis turi daryti su kitais, nei su pačiu savimi. Žmogui sunkiai „virškinasi“ pasakymas bijok savęs, todėl jam kad būtų lengviau, yra sakoma bijok Dievo, mylėk Dievą ir duodami iš šalis aiškūs nurodymai kaip praktiškai elgtis. Ką išgirstam iš šalies visada labiau vertinam, nei ką sako mūsų vidus. O gaila...

Grįžtam prie Abraomo. Dievas jam pasakė: “Dabar aš žinau, kad tu bijai Dievo, nes neatsisakei atiduoti man savo vienatinio sūnaus”. Perfrazuojant galima būtu pasakyti „tu bijai savęs, jei neatsisakei atiduoti sau savo vienatinio sūnaus“.

Jei Abraomas būtų iškart atsisakęs daryti, kas jam liepiama, jis būtų sutrukdęs sau atiduoti vaiką ir vaikas jau nebebūtų jo. Jis juk nebebijotų savęs, kad jo žemiškas prisirišimas nulems galutinį vaiko atėmimą iš jo. Visi bioenergetikai ir aiškiaregiai kartoja vieną ir tą patį – negalima prisirišti prie nieko, kas žemiška, nes to neteksit. Tokia jau yra šios Visatos tvarka, kad prisirišimas siejasi su agresija bendro organizmo atžvilgiu, todėl vėžinė ląstelė, kuri rūpinasi tik savimi, yra naikinama. Žinant, kad iš tiesų nėra vienos laiko krypties, galima nujausti ateitį. Ateityje žmogus kažko neteko, todėl dabartyje jis tampa itin prisirišusiu prie to. Jei jau pajautėt savo prisirišimus, tai jus galit keisti situaciją ir galbūt paaiškės, jog nieko nebuvo lemta iš jūsų atimti. Sužinosit, kad dėl to, kad būtų tokia ateitis reikėjo, kad jus arba visai nebūtumėte kada nors prisirišęs arba nors ir prisirišęs, bet laiku to atsisakęs. Yra dvi galimybės. Visada yra dvi galimybės, todėl neverkit, kad neturit laisvos valios ir nėra prasmės stengtis. Nes būtent taip verkia tie, kurių ateityje tikrai yra pralaimėjimas. Jei Abraomas dėl savo žemiško prisirišimo būtų atsisakęs klausytis Dievo, tai jis būtų atsisakęs klausytis savo paties sveikos nuovokos, kuri kuždėjo, jog jis turi bijoti savo savininkiškumo sūnaus atžvilgiu, nes tai jam atneš sūnaus praradimą, kad ir kaip tai paradoksaliai beatrodytų.

Žinoma, žemiško atsisakymo procedūra yra tikrai nelengva, nes be kita ko, dar reikia ir laiku sustoti. Jei Abraomas būtų vaiką nužudęs ir sudeginęs, tai jis irgi nenusipelnytu išgirsti „tu bijai savęs, jei neatsisakei atiduoti sau savo vienatinio sūnaus“. Nužudydamas vaiką Abraomas būtu pats iš savęs jį atėmęs. Ir tuo vėl parodęs, kad nebijo savęs. Kad jis atsisakė klausytis sveikos nuovokos, kuri kuždėjo, kad jis turi bijoti savo pamišėliško susinaikinimo kirmino ir savęs kaltinimo, nes tai jam atneš sūnaus praradimą, kad ir kaip tai nebeatrodytų paradoksaliai. Šiuo atveju nebe bioenergetikai, o visgi sveikos psichikos žmonės sako, kad negalima prarasti sveiko proto ir pasiduoti sektų įtakai, kitų žmonių manipuliacijoms ir pagaliau savo paties kliedesiams. Reikia bijoti to, ką mes patys sau galime prisidaryti, kai leidžiam kitiems iš mūsų atiminėti kažką. Musulmonų teroristai turėtu vienąkart išsigąsti savęs.

Žmonėms yra būdingi du kraštutinumai, dvi destrukcijos išraiškos. Viena iš jų yra grobimas, savininkiškumas, egoizmas, naudos tik sau siekimas. Kitas kraštutinumas yra perdėtas pasidavimas aplinkos spaudimui, savo ego atsisakymas, agresija prieš save patį, savęs naikinimas per savęs kaltinimą, niekinimą, smerkimą, polinkį į depresiją, savižudybę ir taip toliau. Turi būti sveikas vidurio kelias. Egoizmas turi būti, bet jis nukreiptas ne į agresiją, t.y. dėl savo poreikių tenkinimo skriausti kitus, bet nukreiptas į kūrybą, t.y. draudimas skriausti savęs kitiems ir ypač sau pačiam. Nepasiduokit, kai kiti norės primesti jums kaltę, bet ir neleiskit sau pasijusti kaltu, todėl neskriauskit kitų. Naikinimo irgi turi būti, bet jis turi būti nukreiptas ne į agresiją naikinant save ir pasaulį aplinkui, bet pozityviai į kūrybą, t.y. naikinti savo liguistus troškimus ir perdėtus poreikius.

Reikia saugotis klaidų ir siekti vidurio kelio. Šiaip daugelis žmonių padarytų klaidą tokio išbandymo metu atsisakydami vykdyti, kas paliepta dėl jų pačių gerovės. Vadinasi atsisakyti negalima ir niekada neateis tas momentas, kada bus galima atisakyti, bet bus momentas kada mums pasakys, kad jau nebereikia toliau daryti. Todėl įsiklausykim, ką mums kalba išorė. Bijokim savęs ir perdėto savo teisumo suvokimo, todėl neatsisakykim klausytis, kas mums yra sakoma iš šalies ir būsim išgelbėti. Abraomas sugebėjo iškentėti neatsisakęs išbandymo ir sulaukė Dievo įsikišimo.

Bet nebūtinai viskas turi būti taip sunku ir skausminga. Atsiminkit, avinas visąlaik tupėjo krūmuose. Abraomui niekas netrukdė atidžiau patyrinėti vietovę, tuo labiau, kad jis buvo įsitikinęs, jog AVIS tikrai yra. Ką gi, Abraomas pasielgė neatidžiai ir todėl psichologiškai turėjo vargo, bet mes būkim protingesni ir mokykimės iš kitų žmonių nesėkmių. Taigi, kai mes atsiduriame Abraomo išbandyme, labiau pasitikėkim Dievu ir netingėkim patyrinėti atidžiau, kur yra tas Dievo įsikišimas.

“negali buti kad tu nezinai kaip Jozue pauskojo savo dukteri dievui uz tai kad ten kazkokius kananitus isskersti padejo. situo atveju dievas jau neatsisake aukos”


Apie Jozue tu man vienąkart pacituok susimildamas, nes aš tokių dalykų kaip tu sakai neradau. Aš perskaičiau visą Jozuės knygą ir nieko panašaus neradau ir užtikrinu, kad tikrai nesu aklas, net akinių man dar nereikia nešioti. O tu demonstruoji prastą Biblijos pažinimo lygį. Ir tai jau ne pirmą kartą... Tiesiog paimk ir pats paraidžiui perskaityk Jozuės knygą ir pamatysi, kad tu kažką supainiojai.
Kyras1
 
Pranešimai: 104
Užsiregistravo: Pir Rgp 10, 2009 11:01 pm

Ankstesnis

Grįžti į Įvairios temos

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias

cron