Dievo psichologija

Religija.lt gimusios diskusijos pratęsimas

Dievo psichologija

Standartinė Digix » Tre Rgp 26, 2009 11:48 pm

Kdangi daug kalbama apie dieva kaip arasytoja. tai reikia istyrineti jo psichologija ir rasymo logika.

sakykim jei kazkoks zmogus kuria istorija tai pakaite jos pradžia jau galime nuspeti ka jis rasys toliau.
sakykim jei skaitome agatos kristi detektyvini romana tai zinome kad zudikas bus sugautas.
tai analogiskai turi buti ir su dievu rasytoju.

reikia tik zinoti kokiais principais jis viskas kuria. koks jo istorijos tikslas.
jei nagrinesime zmonijso istorija, tai galima spresti kad dievui labai patinka kraujs, zudynes ir kancios.
nes to gerio jo istorijoje daugiau nei betko kito

vadinasi dievas nori kad žmones taip elgtųsi.
Digix
 
Pranešimai: 56
Užsiregistravo: Sek Rgp 23, 2009 4:09 pm

Re: Dievo psichologija

Standartinė Kyras1 » Šeš Rgp 29, 2009 1:17 am

"reikia istyrineti jo psichologija ir rasymo logika"


sunki užduotis, nes tavo darbo objektas viskas kas vyksta pasaulyje ir žmonių galvose. Plius problema dėl neišvengiamo tyrinėtojo subjektyvumo.

Šiaip iš šalies, kai stebi pasaulį neatrodo, kad jame būtų viskas labai nuoseklu, logiška ir kryptinga, bet nėra ir taip, kad visaks tik chaosas. Kai kurie dalykai yra daug maž pastovus ir net nuspėjami. Pavyzdžiui: tai, kad konkretaus žmogaus konkretus gyvenimas šiame pasaulyje nėra begalinis, fizikos ir kitų tiksliųjų mokslų nustatyti dėsniai ir pan. Kita vertus šie visi dėsniai nebūtinai galioja tolesniame žmogaus gyvenime po mirties, jei toks yra, taigi vis vien iki galo nėra tikro aiškumo. Kai kurie dalykai yra visiškai nenuspėjami, tai žmogaus religingumas, tikėjimas, dvasios malonės ir pan. Kita vertus, teigiama kad po mirties šie dalykai taps pačiais tikriausiais ir neliks žmogaus tikėjimo nenuspėjamumo.

sakykim jei kazkoks zmogus kuria istorija tai pakaite jos pradžia jau galime nuspeti ka jis rasys toliau.
sakykim jei skaitome agatos kristi detektyvini romana tai zinome kad zudikas bus sugautas.
tai analogiskai turi buti ir su dievu rasytoju.


Deja čia taip neišeis, nes Dievo Rašytojo tikslas regis yra tobulas skaitytojo (kas tai bebūtų) klaidinimas. Niekas nepakyla aukščiau tikėtinumo ribos, apie nieką negalime būti tobulai tikri. Agatos Kristi detektyve mus klaidina nuolat dėl spėjamo žudiko tapatybės, bet tai tik antrinis autorės tikslas, nes pagrindinis tikslas yra bet kokio detektyvo, tai to žudiko išaškinimas pagaliau. Dėl to gali būti tikras. Na o mūsų Rašytojas taip pat mus klaidina ir kur kas painiau. Mes irgi nežinom kas ištikrųjų yra Dievo mylimi, o kas ne, kas tikrieji geriečiai, o kas blogiečiai. O jei tikrai žudikas yra tikrasis blogietis, tai vėlgi nežinom, ar kada nors tas žudikas bus pričiuptas, ar laimės gerieji, nes kol kas visokie žulikai klęsti. Lieka tik tikėjimas, kuris priklausomai nuo pasirinktos pozicijos atsako į klausimą vienaip ar kitaip.


“reikia tik zinoti kokiais principais jis viskas kuria. koks jo istorijos tikslas.
jei nagrinesime zmonijso istorija, tai galima spresti kad dievui labai patinka kraujs, zudynes ir kancios.
nes to gerio jo istorijoje daugiau nei betko kito”

Tikra tiesa, žmonijos istorijoje dominuoja kraujas, žudynės ir kančios, bet tai nebūtinai reiškia, jog Dievui Rašytojui tai patinka. Tai gali būti papraščiausiai siužeto dalykai, kai nori pavaizduoti, koks yra baisus šis pasaulis, kuriame gyvena personažai - žmonės. Mes nežinome ar Dievas Rašytojas šiurpius vaizdus aprašo tuo mėgaudamasis ar šlykštėdamasis. Dėl istorijos tikslo gero a blogo galime tik tikėti. Ar Dievui patinka šios baisenybės gali atsakyti patys žmonės, nes jų mintis užrašo tas pats Rašytojas. Be kaip žinoti į kurio žmogaus lūpas įdėjo (ir ar iš vis įdėjo) savo tikrąjį požiūrį, o ne melą ar kokį nusišnekėjimą.
Šioje žmonijos istorijoje egzistuoja kažkoks keistas ekvivalentiškumo principas, skirtas tam, kad išlaikyti iliuziją, išlaikyti status quo. Pavyzdžiui, 99 proc. žmonių teigia, kad vogti yra blogai, tačiau tik vienas procentas nevagia. Tai kokią Rašytojo poziciją mes sužinom iš tokio prieštaringo deklaravimo žodžiais ir veiksmais? 50 ant 50?

“vadinasi dievas nori kad žmones taip elgtųsi.”

Nebūtinai. Žmogaus veikimas susideda iš dviejų, viena nuo kitos nepriklausomų realybių – materialiosios realybės ir vertybinės realybės.

Matai, tu nupiešei nepilną vaizdą, nes aprašei tik žmonių veiksmus: žudo, kenčia, bet neparašei, ką jie apie tai mano. Dievas Rašytojas aprašo ne tik žmogaus veiksmą, bet ir ką žmogus apie tai mąsto. Variantų gali būti visokių - ir adekvataus poelgiui mąstymo ir neadekvataus. Būna pavyzdžiui, kad žmogus nužudo, tačiau puola atgailauti. Ką pasakysi apie Dievo norą šiuo atveju? Jis už žudynes ar prieš? Aišku materialioje realybėje jau yra žudikas ir jau guli lavonas, kurio nebeatgaivinsi, taigi pagal Dievo norą, tai yra valią, įvyko žudynės, jis už žudynes, tačiau vertybinėje realybėje žudimas pasmerktas, dėl materialaus įvykio gailimasi ir dvasinėje plotmėje grįžtama prie pradinės situacijos, čia žudiko nebėra, taigi pagal Dievo norą, valią žudynės panaikintos, jis prieš žudynes. Dar pateiksiu kitą pavyzdį, kai net materiali tikrovė nėra subjaurojama. Tarkim vagis pavogė kažkokį daiktą. Tada Dievas Rašytojas užrašo, kad vagis pradėjo graužtis dėl savo elgesio ir atgailauti. Turima omenyje tikrą atgailą, tai yra kad neužtenka tris kartus į krūtinę ranka belsti, bet reikia ir pavogtą daiktą būtinai grąžinti, todėl vagis grąžina. Situacija atsistato į pirminę (aišku čia nekalbame apie prarastus nukentėjusiojo nervus iki kol daiktas buvo grąžintas ). Taigi turim istoriją apie žudiko ir vagies atsivertimą. Aišku šioms istorijoms atsirasti buvo būtina, kad materialiame lygmenyje įvyktų žudynės ir vagystės, todėl jos ir įvyko (juk žmonės neatgailauja dėl to, ko nepadarė blogo).

Apskritai, tai man atrodo, kad šioje mūsų istorijoje akcentai dedami ne ant fizinių veiksmų, o ant tų veiksmų vertinimo. Tai paaiškina, kodėl į Rojų pateko tas nukryžiuotas Jėzaus kaimynas, kuris visą gyvenimą šuniui ant uodegos nugyveno, daug skriaudų padarė, bet galiausiai viską nulėmė jo vertybinė pozicija.

Pastaba: čia kai kalbėjau apie tai ko “nori” Dievas Rašytojas, nekalbėjau ta prasme, kaip mes vartojam žodi “nori” kai svajojam apie kažką. Nes tai būtų nesąmonė, juk ko gali iš personažo tikėtis rašytojas, jei pats to nepadaro.

Aišku kai kalbam apie žmogaus santykį su Dievo Rašytojo sukurtu autobiografiniu personažu - istorijoje veikiančiu Dievu, tai žodis „nori“, kaip tik reiškiamas ta prasme, kai sakai „nori“ apie kažką svajodamas, o ne duodamas komandą. Dievas veikiantis istorijoje nori, kad žmogus pasirinktų gėrį, bet tai priklauso nuo žmogaus. O ką nuspręs žmogus sprendžia tas pats Dievas tik aišku Dievo Rašytojo asmenyje.
Kyras1
 
Pranešimai: 104
Užsiregistravo: Pir Rgp 10, 2009 11:01 pm

Re: Dievo psichologija

Standartinė Kyras1 » Šeš Rgp 29, 2009 1:21 am

Pavyzdys. Aš rašau, kaip pats bendrauju su mano išsigalvotu personažu. Rašau: “ Kyras1 norėjo, kad drambliukas elgtusi gerai, tačiau drambliukas taip nesielgė.„ Man kaip rašytojui bepigu nuspresti už drambliuką, tačiau dramliukas turi laisvą valią prieš mane patį istorijoje, nes neklauso. Aš galiu kaip Rašytojas imti tuoj ir parašyti, kad drambliukas nusprendė paklusti Kyrui1, tačiau aš negaliu rašyti, jog Kyras 1 parašė, kad drambliukas jam paklustų, nes istoriją rašo ne mano personažas Kyras1, o aš pats. Kita vertus aš galiu Kyro 1 lūpomis diskutuoti su drambliuku, nesvarbu, kad rašysiu atsakymus už abu.
Kyras1
 
Pranešimai: 104
Užsiregistravo: Pir Rgp 10, 2009 11:01 pm

Re: Dievo psichologija

Standartinė Digix » Šeš Rgp 29, 2009 5:32 am

Rašau: “ Kyras1 norėjo, kad drambliukas elgtusi gerai, tačiau drambliukas taip nesielgė.

prastas tu rasytojas :)
taip nerasoma,
rasoma drambliukas gime seimoje kur tevas akloholikas mama isprotejusi, ir ji nuolat muse viena diena jo tevas dramblys pasiunte savo drambliuka atnesti samagono bet pinigu nedave.
drambliukas nuzude bobute ateme is jos 10 litu ir parnese tevui samagono kad jo neuzmustu.
taip isgyveno dar viena savo pasigailėtino gyvenimo diena.

matai, pagal sita istorija apie mane kuris ja parase galima spresti taip: arba man patinka kankinti drambliukus. arba as noriu kazka nuliūdinti, arba man to reikia siuzetui kad butu kur judeti toliau.

sakykim jei as parašysiu istorija apie kokios nors mergaites isprievartavima tai visai nebutinai privartautojas bus blogietis, daugelis jos skaitytoju butent galvos atbulai ir su susidomejimu skaitys kaip tas manjakas tai vargsei mergaitei nupjauna rankas. ir daug skaitytoju nebus patenkinti jei ji policija pagaus.

deja pagal realybe matome kad visos tokkios istorijos bauigiasi jau baisia nuspejamai, tai tikrai nepasakysi kad dievas nenuspejamas.
visos istorijos tiesiog pagal viena šablona padarytos su vienoda pradzia vienoda pabaiga ir vienodu viduriu.


Būna pavyzdžiui, kad žmogus nužudo, tačiau puola atgailauti. Ką pasakysi apie Dievo norą šiuo atveju? Jis už žudynes ar prieš?

tai reiskia kad dievas tiesiog megaujasi kanciomis. pirma nuzude zudiko auka, o paskui ir pati zudika dar pakankinti sugalvojo.
situacija tokia kad turime daugybe kencianciu zmoniu vien del to kad tavo rasytojas panorejo pasimegauti eiline tragedija.
nesuprantu kodel sakai kad zudymas pasmerktas?
is dievo puses jug nieko neivyko tai jam tik virtualus veiksmas kurie neegzistuoja jo realybeje.
beje tavo mineti atvejai kai vagis ar zudikas bent jau pademosntruoja netikra gailesti yra baisi retenybe.
zinai tu daugisu daugiau zmoniu sukurtu istoriju kur blogis laimi nei dieviskuju istoriju kur blogis gailisi del savo poelgio.
nesuprantu kodel tu isvis toki pavyzdi net sugalvojai.

smerkti zudynes tai lygiai kaip smerkti raudona spalva televizoriuje, tavo dievui jug net mirtis ar kokia nuosavybe neegzistuoja. kaip jis gali pasmerkti tai kas jam paciam nesuvokiama?
turbut nesi zaides strateginiu zaidimu nes tada pajaustum pats ka tai reiskia siusti tūkstantcius virtualiu gyvybiu arba robotu i mirti ir del to visai nesigaileti.
Apskritai, tai man atrodo, kad šioje mūsų istorijoje akcentai dedami ne ant fizinių veiksmų, o ant tų veiksmų vertinimo. Tai paaiškina, kodėl į Rojų pateko tas nukryžiuotas Jėzaus kaimynas, kuris visą gyvenimą šuniui ant uodegos nugyveno, daug skriaudų padarė, bet galiausiai viską nulėmė jo vertybinė pozicija.

tas atvejis yra tiesiog jezaus metodu ir pagrindinio kriscionybes principo pavyzdys. kad absoliuciai nesvarbu kiek nuodemiu tu padarysi, vistiek tavo patekimas i roju priklauso nuo jezaus asmenines nuomones.
jokios vetybes cia neturi jokios prasmes. vargsas sazinisngas zmogus kuris mire kazkur gretimame kaime i roju nepateks ir bus kankinamas pragare, o nusikaltelis nieksas keliaus i roju tik del to kad jam pasiseke sutikti jezu ir i save atkreipti demesi.

beje tu nuolat kalbi apie dievo suskurta personaža zydu dieva. tai bet kokiu atveju tai yra visai kitas dievas ir pagal tavo logika tik vienas is daugelio.
kuris beje nieko bendro su jokiu geriu neturi, ten gryniausias blogis is visu zmoinisku pusiu ziurint

jis net pats nesikuklina pagirti visomis savo savybemis.
biblijoje pasisako kad yra kerštingas, pavydus, karingas, negailestingas, ir neturi jokios pagarbos niekam.
kitaip sakant yra toks kais pagal tave elgtis yra blogai.
jei tas pabaisa bent kiek panasus i ta dieva rašytoja, tai atidžiai pergalvok savo teorija atbulai. nes garantuotai keliausi i pragara :)
Digix
 
Pranešimai: 56
Užsiregistravo: Sek Rgp 23, 2009 4:09 pm

Re: Dievo psichologija

Standartinė Kyras1 » Šeš Rgs 05, 2009 5:08 pm

“matai, pagal sita istorija apie mane kuris ja parase galima spresti taip: arba man patinka kankinti drambliukus. arba as noriu kazka nuliūdinti, arba man to reikia siuzetui kad butu kur judeti toliau.”


Renkuosi variantą C - to reikia siuzetui, kad būtų kur judeti toliau.

“nebutinai privartautojas bus blogietis, daugelis jos skaitytoju butent galvos atbulai ir su susidomejimu skaitys … nebus patenkinti jei ji policija pagaus.”


Rašytojo istorijoje tokia situacija nereta. Žmonės yra klaidinami, apgaudinėjami, sukvailinami, kad net nepatenkinti pasidaro, jei bolgietis gauna ko juodasi darbais užsipelnė. Matyt Rašytojas tokiu būdu palaiko tą vadinamąją iliuziją, kad istorijos personažai, kuo labau diversifikuotųsi ir manytų, jog turi laisvą valią.

“deja pagal realybe matome kad visos tokkios istorijos bauigiasi jau baisia nuspejamai, tai tikrai nepasakysi kad dievas nenuspejamas. “
Rašytojo istorija dar nepasibaigė, todėl sunku komentuoti. Galim tik tikėti, kaip ji pasibaigs.

“dievas tiesiog megaujasi kanciomis. pirma nuzude zudiko auka, o paskui ir pati zudika dar pakankinti sugalvojo. situacija tokia kad turime daugybe kencianciu zmoniu vien del to kad tavo rasytojas panorejo pasimegauti eiline tragedija.nesuprantu kodel sakai kad zudymas pasmerktas?”


Tik todėl taip sakau, kad man gimė tokia mintis, o juk ją užrašė tas pats “siaubūnas” Rašytojas. Kuo aš prastesnis Rašytojo valios vykdytojas už tą kuriam Rašytojas liepė žudyti. Kodėl manai, kad žudikas atspindi tikruosius Rašytojo pomėgius, o ne aš?


“smerkti zudynes tai lygiai kaip smerkti raudona spalva televizoriuje, tavo dievui jug net mirtis ar kokia nuosavybe neegzistuoja. kaip jis gali pasmerkti tai kas jam paciam nesuvokiama?”


Gal žodis “smerkti” nelabai tinkamas, nes kaip Rašytojas pats save smerks už savo sugalvotus siužetus, gal labiau tiktų sakyti, kad tiesiog pagal siužetą (pagal mano tikėjimą”kaip noriu kad būtų”) laimės tie kurie nėra žudikai, todėl kiti personažai ir tampa smerktinai mūsų akimis žiūrint. O mirtis mums suvokiama tik tiek, kiek Rašytojas mums minčių apie tai į smegenis ideda. Nereikia čia taip sureikšmint. Visi mes skirtingai suvokiam daugelį dalykų tik todėl, kad tas pats Rašytojas mums visiems skirtingas mintis užrašo, nors galėtų ir pagal šabloną varyti ir visems iki vieno vienodą mintį įkalt.

O tas kuris bepročiu miršta apskritai mirties niekaip nesuvokia, nes jam tokia mintis net neįdedama į galvą. T.y. rezultatas yra toks, kad neįdedama į galvą, o kad tai neprieštarautų nustatytai istorijos tvarkai, padaroma, jog žmogus beprotis. Aišku kai mes žiūrim, tai matom atvirkščiai pagal savo laiko supratimą ir sakom, kad žmogus nieko nemąstė, nes buvo beprotis. O reikėtų sakyti, jog Dievas nenorėjo, kad žmogus mąstytų, todėl padarė jį bepročiu. Galutinis žmogaus istorijos rezultatas juk yra “nemąstyti”, o ne “būtų bepročiu”.

“turbut nesi zaides strateginiu zaidimu nes tada pajaustum pats ka tai reiskia siusti tūkstantcius virtualiu gyvybiu arba robotu i mirti ir del to visai nesigaileti.”


Esu žaidęs, skirtumas tik tas, kad aš skirtingai nei Rašytojas nesukeliu maištingų minčių tiems savo kareivėliams, kad jie piktintųsi pačiu strateginiu žaidimu ir norėtų jo pabaigos.

“absoliuciai nesvarbu kiek nuodemiu tu padarysi, vistiek tavo patekimas i roju priklauso nuo jezaus asmenines nuomones.jokios vetybes cia neturi jokios prasmes. “


Iš kur ištraukei. Jėzus niekada nemokė, kad patekimas į Rojų priklauso nuo jo atsitiktinės užgaidos. Rojus garantuojmas visiems kurie turi tinkamą tikėjimą. Todėl ir tavo aprašytas doruolis irgi į Rojų kartu su jais varys.

“beje tu nuolat kalbi apie dievo suskurta personaža zydu dieva. kuris beje nieko bendro su jokiu geriu neturi, ten gryniausias blogis is visu zmoinisku pusiu ziurint jis net pats nesikuklina pagirti visomis savo savybemis…. kerštingas, pavydus, karingas, negailestingas, ir neturi jokios pagarbos niekam. kitaip sakant yra toks kais pagal tave elgtis yra blogai.”


Aš kol kas jaučiuos kad nesu itin kompetetingas spręsti apie istorijoje vekiančio Dievo paveikslą Senajame Testamente. Kol kas susilaikau nuo didesnių komentarų.
Kita vertus, kaip žinia, bent jau pagal krikščionių tikėjimą, pagal Biblija, Jėzus buvo tas pats istorijoje veikiantis Dievas tik kitame asmenyje, t.y. Dievas Sūnus. Nematau, kad tas Dievas būtų kerštingas, pavydus, karingas, negailestingas, ir neturintis jokios pagarbos niekam.
Žiūrėk Digix’ai, aš tau siūlau tokią užduotį, nueik į visas tas Senojo Testamento vietas ir tiesiog skaityk tą patį tekstą mintyse turėdamas vizija, kad čia tas pats Dievas, kuris ant kryžiaus mirė už žmones visiškai apgailėtinoj būklėj. Tikrai, pabandyk. Paskui papasakok savo įspūdžius :)

“jei tas pabaisa bent kiek panasus i ta dieva rašytoja, tai atidžiai pergalvok savo teorija atbulai. nes garantuotai keliausi i pragara”


Jo, čia atitinka Antikristo tikėjimą, kad istorijoje veikiantis Dievas yra pabaisa, o tai reiškia ir kad istorijos Rašytojas yra pabaisa, ir todėl mylimi yra irgi tik pabaisos žmonės. Nes panašūs myli panašius …. Nu ka aš galiu pasakyti… Kovosiu su Antikristu po mirties. Jėzus išspręs mūsų ginčą.
Kyras1
 
Pranešimai: 104
Užsiregistravo: Pir Rgp 10, 2009 11:01 pm

Re: Dievo psichologija

Standartinė Digix » Šeš Rgs 05, 2009 7:50 pm

Rašytojo istorija dar nepasibaigė, todėl sunku komentuoti. Galim tik tikėti, kaip ji pasibaigs.

o tu labai nori pabaigos?
idomu ka tas rasytojas veiks pabaiges istorija? nauja prades nuo nulio? ar tiesiog umizmigs amziams ir daygiau niekada nepabus?
kitaip sakant kas bus po pabaigos?
jei rasytojas niekur nedings tai kodel tu tikiesi istorijos pabaigos?


Tik todėl taip sakau, kad man gimė tokia mintis, o juk ją užrašė tas pats “siaubūnas” Rašytojas. Kuo aš prastesnis Rašytojo valios vykdytojas už tą kuriam Rašytojas liepė žudyti. Kodėl manai, kad žudikas atspindi tikruosius Rašytojo pomėgius, o ne aš?

man cia escabu ka tu sakai apie zudyma.
siuo metu kabam apie tai kad
1 dievas nuzude auka pasinaudodamas zudiku. (auka kencia)
2. dievas sukele zudikui gailesti del jo padaryto darbo (zudikas kencia)
3. tu matai zudiko nuzudyta auka ir tau jos gaila( tu irgi del to kenti)
taipgi bendras rezultatas, kad tavo rasytojas aprase kazkoki veiksma kurio rezultatas yra daug kencianciu veikeju.
butent todel as ir sakau kad jis toks "siaubunas" megstantis kankinti.
nesvarbu ka jo veikejai sako, svarbu rezultatas.
dabar jei tu kazkokiu budu darai kad kencianciuju butu maziau, sakykim bandai aukos artimuosius paguosti.
kadangi dievui patinka kancios (nes jis tiek daug ju sukuria) tu darai tai kas jam nepatinka (jei patiktu tai jis tiek kanciu nekurtu)

kitaip sakant jei as kaip rasytojas megstu situacijas kai vagis pabega nuo policijos mano istorijose tokie atvejai ir vyraus. nebent noreciau padaryti kazka neiprasto.


Gal žodis “smerkti” nelabai tinkamas, nes kaip Rašytojas pats save smerks už savo sugalvotus siužetus, gal labiau tiktų sakyti, kad tiesiog pagal siužetą (pagal mano tikėjimą”kaip noriu kad būtų”) laimės tie kurie nėra žudikai, todėl kiti personažai ir tampa smerktinai mūsų akimis žiūrint. O mirtis mums suvokiama tik tiek, kiek Rašytojas mums minčių apie tai į smegenis ideda. Nereikia čia taip sureikšmint. Visi mes skirtingai suvokiam daugelį dalykų tik todėl, kad tas pats Rašytojas mums visiems skirtingas mintis užrašo, nors galėtų ir pagal šabloną varyti ir visems iki vieno vienodą mintį įkalt.


gerai, iskinkim, tai vadinasi visso tavo idejo yra tiesiog is dangsu paimtos kad "tikiu jog yra taip ir nezinau kodel"
norecisu kad kelbetum objektyviai, nes baisia kvaila sakyti kitiems kad va tai kuo tikiu yra tiesa ir baigta. kai diskutuoji reikia irodymu.
zinoma tu gali elgtis kaip nori, bet tu matau nori savo tikelima ipirsti kitiems

kaip atarodys, jei sakykim koks nors pamiselis pareikalaus bausti uz raudonu kelniu nesiojima nes pagal jo tikejima kuri jam zinoma irase dievas tai yra smerktinas poelgis?
tu dabar esi tokio beprocio situacijoje. sakydams kad kazkas yra smerktina vien todel kad tu vienas taip tiki.


Esu žaidęs, skirtumas tik tas, kad aš skirtingai nei Rašytojas nesukeliu maištingų minčių tiems savo kareivėliams, kad jie piktintųsi pačiu strateginiu žaidimu ir norėtų jo pabaigos.

ju mintys mums nesvarbu, cia kalbama apie fakta jog tau ju tiesiog negaila ir nei vienas zmogus del to taves nepavadins zudiku ara tironu.

Iš kur ištraukei. Jėzus niekada nemokė, kad patekimas į Rojų priklauso nuo jo atsitiktinės užgaidos. Rojus garantuojmas visiems kurie turi tinkamą tikėjimą. Todėl ir tavo aprašytas doruolis irgi į Rojų kartu su jais varys.

tinkamas tikejimas yra butent tikejimas jezumi.
jei prisimeni vienas is jo pamokymu mazdaug toks: ka darote gero savo artimui tai man darote. ir uz tai jezus atsidėkos. va butent cia svarbu kad atsidekos jezus us tavo padarytus darbus.
paskui pavyzdys jog jezus i roju paeme netgi juo netikinti plesika grynai del savo uzgaidos. tas zmogus nei gailejosi nei prase rojaus o vistiek pasirode tinkamas.
pagal oficialu kataliku tikejima tavo doruolis i roju nekeliaus o bus sunaikintas.


Aš kol kas jaučiuos kad nesu itin kompetetingas spręsti apie istorijoje vekiančio Dievo paveikslą Senajame Testamente. Kol kas susilaikau nuo didesnių komentarų.
Kita vertus, kaip žinia, bent jau pagal krikščionių tikėjimą, pagal Biblija, Jėzus buvo tas pats istorijoje veikiantis Dievas tik kitame asmenyje, t.y. Dievas Sūnus. Nematau, kad tas Dievas būtų kerštingas, pavydus, karingas, negailestingas, ir neturintis jokios pagarbos niekam.

tai yra parasyta biblijoje juodu ant balto pats dievas savo zodziasi tai tvirtina.
ir tiesiog raso as esu pavydus dievas, as esu karingas ir t.t. beje matosi kad dievas nelabai ir stabilios psichikos, nes jis kartais raso tokius dalykus:
"gerai kad papjovei laiku ta moteri (biblijoje aprasoma kaip ji buvo nuzudyta ietimi persmeigus pilva) nes kitaip busiau nesuivaldes savo pavydo ir visa jusu miesta sudegines." ir beje us ta darba paskyre zudika buti vyriausiu kunigu.

Žiūrėk Digix’ai, aš tau siūlau tokią užduotį, nueik į visas tas Senojo Testamento vietas ir tiesiog skaityk tą patį tekstą mintyse turėdamas vizija, kad čia tas pats Dievas, kuris ant kryžiaus mirė už žmones visiškai apgailėtinoj būklėj. Tikrai, pabandyk. Paskui papasakok savo įspūdžius :)

visu pirma jezus nemire ir net nelabai kentejo, tiesiog pakabojo ant kryziaus keleta minuciu, o tai yra niekai lyginat su kitu nuteistuju kanciomis. ir manau netgi lyginant su nekalto veziu sergancio vaiko kanciomis.
as visai daug neprieštaraučiau uzinti jezaus vieta, nes jo gyvenimas visa neblogas ir gana malonus buvo.
as neagliu tureti vizijos kad dievas mire ant kryžiaus, nes jei butu mires tai vadinasi jau nebeegzistuotu. jei jis gyvas vadinasi nemire. logiskai mastant numirelis negali prisikelti pats, ji gali tik kazkas prikelti.
tokiu atveju gauname kad arba jezus ne vienintelis dievas arba jis nemire. arab jei mire turejo sukurti savo pavaduotoja kuris ji prikeltu.


jei vistiek priimsime tavo salygas kad tai tas pats dievas galimi tokie variantai:
1. dievui prabudo mazochizmas.
2. dievas sugalvojo pats isbandyti tai ka dare kitiems tukstancius metu
3. kazkada turejau religija panasia i tavo kurisoje nusprendzis kad dievas butent atejo psakyti mums kad jo neklausytume. nes as jo vietoje butent ta buciaus padares.
dievas sukure zmpones dave jiem laisva valia padare taip kad jie atseit nusidetu, sukure velnia. ir t.t. akivaizdu kad dare viska kad tik kuo daugiau visi aplink jo neklausytu.
visias atvejais tiek kas paklauso dievo amzinai nukencia zydai baisia nukendtejo iseje is egipto, net daug daugisu nei egiptieciai. kuriem viso kancios baigesi. o zydams tik prasidejo.
visa biblija istisai raso kad kiekvienas kas klausys dievo nukentės niekas neišsisuks. daugybe kartu jdeivas biblijoje save vaizduoja kaip siaubūna dideni uz velnia.
netgi kains ir abelis jau mum rodo pavyzdi, ts kuris vykde dievo isakymus neturejo jokios dievo pagarbos. dievas pasirinko ta kuris ignoravo jo nurodymus.
nuskriaustasis kainas nuzude abeli ir uz tai buvo apdovanotas o ne nubaustas.
ir galu gale ateina jezus kuris pasiulo neklausyti dievo. net zinant kad jo istatymai tebegalioja. jezus asikiai pasako kad nekeis nei vieno isakymo, bet leis ju nebeklausyti.

manau gana aiski intencija kad jei tu vykdysi dievo nurodymus tai pratempsi ramiai iki mirties bet apie dievo pagarba nei nesvajok.
tik tiek ks neklauso dievo ir kazkuo pasizymi nusipelno jo malones.

jezus irgi taip sake, jei busiu karstas arba saltas tai busi tinkamas, bet jei busi drungnas tai isspjausiu tave lauk
o tai akivazidu jog sakoma nesvarbu ar busi geras ar blogas, svarbu jog kažkuo pasireikštum kad tave kazkas pastebetu.

va tokia buvo mano religija seniau kai evangelija skaičiau su panašia intencija kaip dabar tu pasiūlei.

as dievo vietoje butent ta pati daryciau. kankinčiau ištisas tautas sukurciau jiem ypatingai debiliskus įstatymus, tik tam jose atsirastu kovotoju pries mane ir tuo kovotojus apdovanočiau o paklusnius sumesčiau i sisukliu deze arba dar geriau duočiau tam kuris manes neklauso juo paciam nugalabyti va butu geras teisingumas.
vergai neusipelno pagarbos. ipac tie kurie davo noru vergyste pasirenka.
Digix
 
Pranešimai: 56
Užsiregistravo: Sek Rgp 23, 2009 4:09 pm

Re: Dievo psichologija

Standartinė Kyras1 » Pen Spa 09, 2009 10:19 pm

[/quote]
o tu labai nori pabaigos?kitaip sakant kas bus po pabaigos? jei rasytojas niekur nedings tai kodel tu tikiesi istorijos pabaigos?


Taip, aš noriu šio pasaulio pabaigos, nes tik pasibaigus šiam ateis kitas pasaulis, kuriame ėriukas sugyvens su liūtuku, nebebus blogio, sunku ir nupasakoti, bet tikrai būvis bus malonesnis nei dabar.

Rašytojas niekur niekada nedings, jis baigs vieną istoriją rašyti ir pradės rašyti kitą. Mes tiesiog būsim kitos istorijos personažai.


1 dievas nuzude auka pasinaudodamas zudiku. (auka kencia)
2. dievas sukele zudikui gailesti del jo padaryto darbo (zudikas kencia)
3. tu matai zudiko nuzudyta auka ir tau jos gaila( tu irgi del to kenti)
taipgi bendras rezultatas, kad tavo rasytojas aprase kazkoki veiksma kurio rezultatas yra daug kencianciu veikeju.
butent todel as ir sakau kad jis toks "siaubunas" megstantis kankinti.
nesvarbu ka jo veikejai sako, svarbu rezultatas.


Svarbu ir tai ką sako, nes ką sako tą tiki, ką tiki tą daro. Taigi aš oponuodamas tau parašysiu šitaip:
1. Dievas pasinaudodamas manimi išgelbėja pražuvėlį (pražuvėlis džiaugiasi)
2. Dievas sukelia man džiaugsmą dėl mano padaryto darbo (aš džiaugiuosi)
3. tu matai mano išgelbėtą žmogų ir tau taip pat džiugu (tu irgi dėl to džiaugiesi).
Tai vat čia Dievas aprašė situaciją, kurioje rezultatas yra daug besidžiaugiančių žmonių. Konstatuojam, jog Dievui patinka geri darbai, nes aš darau tai, kas jam patinka.

Taip, kad Digix’ai nežiūrėk taip vienpusiškai.

“kitaip sakant jei as kaip rasytojas megstu situacijas kai vagis pabega nuo policijos mano istorijose tokie atvejai ir vyraus. nebent noreciau padaryti kazka neiprasto.”



Nereikia pulti į pesimizmą :) Rašytojo istorijoje vyrauja geras elgesys. Absoliuti dauguma vaikų yra nuo pat gimimo mylimi, Valstybė visuotinu būdu padeda vargstantiems, našlaičiams ir pan., t.y. niekas doram mokesčių mokėtojui negalės prikišti, kad nedavė išmaldos, žmonės sąmoningai labiau linkę mėgti gerus darbus, absoliučioje daugumoje bet kokių žmogaus sukurtų istorijų laimi gėris, o ne blogis, žmonės sąmoningai siekia būti geresniais, nesvarbu, kad nepajėgia, bet to siekia, dar neteko matyti žmogaus siekiančio tapti kuo didesniu blogio įsikūnijimu. Ir galiausiai, iš esmės visos nuodėmės, nelaimės, nusikaltimai kyla ne iš žmogaus tikrojo noro daryti blogį, o iš elementaraus nežinojimo kas yra kas. Žmonės tiesiog nežino, kaip atskirti gėrį nuo blogio.

zinoma tu gali elgtis kaip nori, bet tu matau nori savo tikelima ipirsti kitiems


Mano tikslas nėra kažką kažkam įpiršti, tarsi mano tikėjimo tikrumas būtų labiau patvirtintas žmonių minios. Mano svarbiausias tikslas yra išsakyti tikėjimą į vieną Dievą be jokių pagražinimų, nutylėjimų, kad kuo mažiau būtų žmonių, kurie bandys teisintis sakydami, “o kad aš būčiau laiku sužinojęs” arba “aš netikėjau iš nežinojimo”. Kaip jau esu sakęs ankščiau, man rūpi kuo daugiau žmonių ištraukt iš jų urvelių ir pagaliau priverst prisiimt kurią nors poziciją dar gyvenant šioj žemėj, kad greičiau prasidėtų tikra dvasinė- echatologinė kova, nes po jos pasaulis pasikeis.

kaip atarodys, jei sakykim koks nors pamiselis pareikalaus bausti uz raudonu kelniu nesiojima nes pagal jo tikejima kuri jam zinoma irase dievas tai yra smerktinas poelgis?
tu dabar esi tokio beprocio situacijoje. sakydams kad kazkas yra smerktina vien todel kad tu vienas taip tiki.


Vėlgi, tai manęs niekaip nemenkina, kad nedaug yra tikinčių taip kaip aš. Svarbiausia yra tai, kad aš išsakiau tokias tikėjimo tiesas, kurios tikrai verčia sunerimti. Jei kalbėčiau apie raudonas kelnes niekas nesijaudintų, nes žmonės atskiria, kokios idėjos ateina iš bepročio, o kokios ne. Ir tu pats su manim nediskutuotum ….


jei prisimeni vienas is jo pamokymu mazdaug toks: ka darote gero savo artimui tai man darote. ir uz tai jezus atsidėkos. va butent cia svarbu kad atsidekos jezus us tavo padarytus darbus.


Pacituok tiksliai, tada pažiūrėsim kaip atrodo kontekstas ir nagrinėsim.

paskui pavyzdys jog jezus i roju paeme netgi juo netikinti plesika grynai del savo uzgaidos. tas zmogus nei gailejosi nei prase rojaus o vistiek pasirode tinkamas.pagal oficialu kataliku tikejima tavo doruolis i roju nekeliaus o bus sunaikintas.


Pažiūrėkim kas iš tikro yra parašyta apie tavo minimą situaciją:

Kunigo Česlovo Kavaliausko vertimas (paimta iš Biblija.lt)

Evangelija pagal Luką 23, 39-43

39 Vienas iš nukryžiuotųjų nusikaltėlių ėmė įžeidinėti Jėzų: „Argi tu ne Mesijas? Išgelbėk save ir mus!“ 40 Antrasis sudraudė jį: „Ir Dievo tu nebijai, kentėdamas tą pačią bausmę! 41 Juk mudu teisingai gavome, ko mūsų darbai verti, o šitas nieko blogo nėra padaręs“. 42 Ir jis tarė: „Jėzau, prisimink mane, kai ateisi į savo karalystę!“ 43 Jėzus jam atsakė: „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje“.

Kaip matai Digix’ai, tas plėšikas atliko puikia atgailą, nes jis pripažino savo klaidas, nieko nekaltino, atleido sau ir kitiems, netgi Dievui, nes nesiskundė Dievui už tokį savo sumautą likimą. Jėzus dėl to į jį ir atsižvelgė, nes atgailos darbai kyla iš tikro tikėjimo. Tai tikėjimo pasireiškimas praktikoje.

Kodėl sakai, kad neprašė? Juk paprašė jį “prisiminti”, o tai tas pats kas paprašyti Rojaus. Paskaityk 6 psalmę, gal pasidarys aiškiau.

“visu pirma jezus nemire ir net nelabai kentejo”


Čia tavo yra toks keistas įsivaizdavimas ir visiškai prieštaraujantis tam, kas Biblijoje parašyta. Tarsi būtum studijavęs tik Koraną, kuris savo ruožtu perpasakoja tai, kas randama apokrifinėse evangelijose, kurių autentiškumo klausimas vertas atskiros diskusijos.

“logiskai mastant numirelis negali prisikelti pats, ji gali tik kazkas prikelti.”


O ką mes iš vis apie numirėlius žinom, kad apskritai galėtumėm kalbėti apie tai, kas su jais logiška, o kas ne? Ar apskritai yra “logiška” kalbėti apie tai, kas atsitinka numirėliams? Argi tai yra šio mūsų gyvenimo etapo mokslo dalykai? Jei yra Dievas, tai jam nėra neįveikiamų dalykų. Jei reikėjo, tai ir prisikėlė, BIG DEAL :)

Aš tikiu, kad Jėzus prisikėlė iš numirusiųjų.
Kyras1
 
Pranešimai: 104
Užsiregistravo: Pir Rgp 10, 2009 11:01 pm

Re: Dievo psichologija

Standartinė Kyras1 » Pen Spa 09, 2009 10:23 pm

jei vistiek priimsime tavo salygas kad tai tas pats dievas galimi tokie variantai:
1. dievui prabudo mazochizmas.
2. dievas sugalvojo pats isbandyti tai ka dare kitiems tukstancius metu
3. kazkada turejau religija panasia i tavo kurisoje nusprendzis kad dievas butent atejo psakyti mums kad jo neklausytume. nes as jo vietoje butent ta buciaus padares.


Pirmi du variantai yra pernelyg žmogiški ir pernelyg primityvūs kalbant apie Dievą, o va dėl trečiojo varianto yra kalbos…

dievas sukure zmpones dave jiem laisva valia padare taip kad jie atseit nusidetu, sukure velnia. ir t.t. akivaizdu kad dare viska kad tik kuo daugiau visi aplink jo neklausytu.


Akivaizdu, tai faktas, jei žiūrim iš tikėjimo “kaip yra” perspektyvos. Matyt, visa tai duota kaip uždavinys, kurį reikia išspręsti. Aš temoje “Kas yra Gėris ir Blogis” išdėsčiau savąją versiją apie “žaidimą”.


visias atvejais tiek kas paklauso dievo amzinai nukencia zydai baisia nukendtejo iseje is egipto, net daug daugisu nei egiptieciai. kuriem viso kancios baigesi. o zydams tik prasidejo.
visa biblija istisai raso kad kiekvienas kas klausys dievo nukentės niekas neišsisuks.


Žvelgiant iš Rašytojo jau parašytos istorijos perspektyvos nesutikčiau su tavimi, nes kentėjo ir tie Egyptiečiai, ir visi kiti, ir mes šiais laikais visi žmonės kenčiam, nes visų ta pati žmogiška padermė linkti į nelabumą. Žydai buvo išrinktoji tauta, bet tik siekiamybės prasme. Jie turėjo elgtis šventai, kaip Dievui patinka, o kadangi to nedarė, tai nebuvo nieko geresni už kitas tautas. Ir praktiškai jie niekada taip ir neįvykdė to kas liepiama, todėl visada kentėjo. Bet tai nereiškia, jog kentėjo, nes buvo paklunus Dievui. Atvirkščiai, jie nepakluso, todėl ir kentėjo. Skirtumas nuo kitų tautų tik tame, kad žydai bent turėjo galimybę gyventi nekentėdami, nes iš Dievo sužinojo, kaip teisingai gyventi. Kitos tautos to net nežinojo, niekas joms neapreiškė.



“daugybe kartu jdeivas biblijoje save vaizduoja kaip siaubūna dideni uz velnia.
netgi kains ir abelis jau mum rodo pavyzdi, ts kuris vykde dievo isakymus neturejo jokios dievo pagarbos. dievas pasirinko ta kuris ignoravo jo nurodymus.
nuskriaustasis kainas nuzude abeli ir uz tai buvo apdovanotas o ne nubaustas.”


Prie ko čia pagarba? Dievas niekada nesakė, jog negerbia Abelio, priešingai, Dievui patiko Abelio aukos. O būti nužudytam, tapti kankiniu nėra negarbingas dalykas Dievo akyse, kitaip kodėl tada kalbame apie Jėzaus Kristaus garbę pas Dievą, nors žmonės ji kuo nepagarbiausiai nukankino ant kryžiaus? Tai, kas atsitiko, atrodo negarbinga mums žmonėms, Biblijos skaitytojams, nes mes dar neturim tinkamo suvokimo kas yra kas.

Tai, kad Kainas liko gyvas, nereiškia, jog Dievas jį pasirinko ir dargi dėl to, kad ignoravo Dievo nurodymus. Juk aiškiai Dievas išbarė Kainą, pasakė jam:
„Ką tu padarei? Tavo brolio kraujas šaukiasi manęs iš žemės! 11 Todėl būk prakeiktas toli nuo žemės, kuri atvėrė savo burną priimti tavo brolio kraują iš tavo rankos. 12 Kai tu dirbsi žemę, ji nebeduos tau daugiau savo derliaus. Tu būsi bėglys ir klajūnas žemėje“.13 Kainas atsakė VIEŠPAČIUI: „Per daug didelė man bausmė, jos pakelti negaliu! 14 Šiandien išvarei mane nuo žemės, aš turiu slėptis nuo tavo veido ir tapti bėgliu bei klajūnu žemėje, – kas tik mane sutiks, galės mane užmušti“. 15 Tuomet VIEŠPATS jam tarė: „Taip nebus! Jei kas užmuštų Kainą, už Kainą bus atkeršyta septynis kartus“. Ir VIEŠPATS paženklino Kainą žyme,[i3] kad kas nors, jį užtikęs, neužmuštų..(Paimta iš Biblija.lt)

Tiesa, Dievas niekam neleido Kaino užmušti, bet visa kita juk beveik nepakeliama. Kainas tikrai gavo bausmę ir sunkią.

Kodėl Dievas neleido užmušti Kaino? Todėl, kad Kainas parodė tikėjimą tais žodžiais “kas tik mane sutiks, galės mane užmušti”. Bet čia nebuvo atgailos žodžiai, o tam tikro teisėto priekaišto išsakymas. Taigi, dėl ko priekaištavo Dievui Kainas?

Prieinam prie naujos koncepcijos apie vertumą daryti nuodėmę.
Mes dažnai sakom- štai žmogus buvo vertas bausmės, jis to nusipelnė. Čia viskas atrodo savaime suprantama. Bet kodėl niekas nekada nekėlė klausimo, o nuodėmę padaryti ar žmogus yra vertas dėl kažko? Ar tai teisinga, kad žmogus padarė nuodėmę pirmoj eilėj? Išeina taip, kad žmogus kenčia, nes ankščiau nusidėjo, o tas kuris skriaudžia nusideda dabar. Vadinasi pirmojo nuodėmė iššaukė antrojo nuodėmę, nes juk turėjo kažkas pirmąjį pabausti. Aišku paskui trečiasis baus antrajį ir taip be galo. Pradžių pradžia yra kažkokioje pirmojoje nuodėmėje, matyt Adomo obuolyje :)

Problema su nagrinėjama brolžudyste yra ta, kad Abelis nebuvo vertas būti nužudytas, nes nebuvo padaręs nuodėmės. Jei Kainas būtų nužudęs nuodėmingą žmogų, tai jis būtų įvykdęs savotiška teisingumą (nesvarbu kad savo nuodėmės sąskaita) ir tikrai to žmogasu kraujo balsas nesigirdėtų, nes būtu veidmainiškas. Vadinasi Abelis turėjo pagrindo šauktis Dievo, nes buvo nužudytas nepagrįstai. Kaino nuodėmė nėra niekaip pagrįsta, o tai reiškia, kad pirmam plane stovi nebe Abelis (kas būtų akivaizdu paprastoj situacijoj), bet pats Kainas. Čia turim kažkokią visiškai neįprastą schema.

Paprastoje situacijoje pagrindinis vaidmuo tenka nuodėmininkui, nes juk jei jis nebūtų padaręs nuodėmės, tai dabar ir skriaudėjas neturėtų daryti nuodėmės jį skriausdamas. Nagrinėjamoje situacijoje centrinė figura yra kažkodėl Kainas. Jo daroma nuodėmė skiriasi nuo įprastų nuodėmių tuo, kad nėra pagrįsta. Panašiai, kaip nuodėmė tų, kurie Jėzų nukryžiavo. Tai yra kažkokia “dviguba” nuodėmė, nukreiptą savo pagrindimu ne į kitą žmogų, o į patį skriaudėją. Bet už ką? Tarsi pats save nuskriaustum ir dar už tai pelnytum būsimąją skriaudą. Tačiau būsimosio skriaudos negali būti, nes Kainas jau pats save nuskriaudė. Vadinasi jo kitas nuskriausti pagrįstai jau negalės, toks skriaudėjas pats tada įkristų į Kaino situaciją ir būtų užtai septyniskart baudžiamas, taip kaip ir Kainas dabar baudžiamas septyniskart sunkiau už teisiojo kraują.

Taip pat aišku ir tai, kad įvyko nedėsningas dalykas, nes Abelis susilaukė tokio likimo, kokio pagrįstai susilaukia nuodėmininkas, nors nebuvo nuodėmininkas. Matom kažkokį apverstą dėsningumą. Kaino nuodėmė kyla iš niekur ir negali vesti niekur, todėl jis nebegali būti baudžiamas nužudymu. Kaino nuodėmė yra kažkoks “ad hoc” atvejis, visiškai iškrentantis iš konteksto. Tai ką čia parašiau neturėtų būti suprasta taip, kad už skriaudą daroma šventam žmogui nebus atkeršyta, vadinasi drąsiai galima to imtis. Juk Dievas aiškiai prakeikė Kainą ir jo kančia yra septynis kart didesnė. Kuo pasireiškia ta ypatinga Kaino kančia? O gi tuo, kad pagal tikėjimą “kaip yra” jis greičiausiai yra tikrai Dievo nemylimas, nes kitaip juk nebūtų nuodėmingai daręs skriaudos pats sau. Visai tai tarsi rodo, kad Dievas be jokios priežasties neapkenčia Kaino.

Dievas paženklino Kainą žyme, kad kas nors, jį užtikęs, neužmuštų, ne Kaino gailėdamas, o gailėdamas to žmogaus kuris užmušęs Kainą gautų septyniskart didesnį atkeršijimą.

Dievas pasirūpina uždėti žymę ant Kaino, kad tik kas nepadarytų nepagrįstos nuodėmės. Todėl Kaino, o ypač jo sūnaus Lamecho, pagyrūniško didžiavimosi nereikėtų laikyti kaip kažkokio džiaugsmingo dalyko.


“jezus irgi taip sake, jei busiu karstas arba saltas tai busi tinkamas, bet jei busi drungnas tai isspjausiu tave lauk “o tai akivazidu jog sakoma nesvarbu ar busi geras ar blogas, svarbu jog kažkuo pasireikštum kad tave kazkas pastebetu.”


Nu va atėjom iki Biblijos, kaip teksto skaitymo problematikos. Juk reikia ne kažką atskirai nuo konteksto ištraukti, o būtent ieškoti prasmės atsižvelgiant į kontekstą. Jei remiesi kažkokiu tekstu, tai kad pats sau neprieštarautm pirmiausia skaitai bet kurią vietą taip, kad atitinktų bendrą to dokumento, to rašytojo, tos idėjos prasmę. Gerai, pabandom skaityt….

Imam Apreiškimo 3:14-22 eilutes. Ką apskritai reikšia žodis “drungnas”? Reikia žvelgti į kontekstą, kur aiškiai apibūdinama tai, kas yra “drungnas”. Taigi matom šį tekstą:

Kadangi sakai “Aš esu turtingas, pralobęs ir nieko man nereikia” ir nežinai, kad kaip tik tu esi nuskurdęs, apgailėtinas, neturtingas, aklas ir nuogas, tau patariu nusipirkti iš manęs aukso nuskaistinto ugnyje, kad pralobtum, ir baltus drabužius, kad apsivilktum ir nepasirodytų tavo nuogystės gėda, ir tepalo akims patepti, kad regėtum. Aš visus, kuriuos myliu, pabaru ir sudruadžiu. Tad būk uolus ir atsiversk!“

Tokie žodžiai, kaip „šaltas, karštas, drungnas“ galėjo būti pakeisti žodžiais “baltas, juodas, pilkas“ arba „saldus, rūgštus, saldžiarūgštis“ ir panašiai. Čia nėra jokio vertybinio priešpastatymo. Šaltas nėra blogiau ar geriau nei karštas ir atvirkščiai. Papraščiausiai mums norėjo atskleisti, kad yra negerai sumaišyti tai, kas neturi būti maišoma. Žmogus kuris dedasi tuo kuo nėra yra drungnas, nes jis turi dalelę tikrovės (nesvarbu ką sako yra nuogas) ir turi dalelę siekiamybės (nori būti turtingu).

Jei drungnas yra tas, kuris nerealiai vertina situaciją, tai sąlyginai “šaltas” yra tas, kuris viską mato teisingai, t.y. mato, kad jis yra “nuskurdęs, apgailėtinas, neturtingas, aklas ir nuogas”, tai pripažįsta, nemeluoja nei sau, nei kitiems. Kas tada yra “karštas”? Kadangi “drungnas” turi sąryšį ne tik su “šaltas”, bet ir su “karštas”, galima priešybių grupavimo būdu suprasti, kas yra priešingybė sąvokai “šaltas” šiame kontekste. Vadinasi neigti situaciją yra tas vektorius, kuris veda nuo “šaltas” prie “karštas”. Bet neigimas nelygu neigimui. Turi būti tinkamas neigimas, toks kuris patinka pačiam Dievui. Vadinasi “Karštas“ yra tas, kuris siekia būti turtingas tinkamų būdu, t.y. imdamas auksą nuskaistinta Dievo ugnyje. Kas toji ugnis pakalbėsim vėliau atskirai.

“as dievo vietoje butent ta pati daryciau. kankinčiau ištisas tautas sukurciau jiem ypatingai debiliskus įstatymus, tik tam jose atsirastu kovotoju pries mane ir tuo kovotojus apdovanočiau o paklusnius sumesčiau i sisukliu deze arba dar geriau duočiau tam kuris manes neklauso juo paciam nugalabyti va butu geras teisingumas.
vergai neusipelno pagarbos. ipac tie kurie davo noru vergyste pasirenka.”


Pagaliau parašei tikrai kažką idomaus. Galėtum daugiau taip rašyt, o neužsiimti kažkokių “prieštaravimų” rakinėjimais. Maloniai su tavim padiskutuočiau apie ką nors iš esmės.

Jei idomi mano nuomonė, tai jau ją daugmaž išdėsčiau, kai rašiau apie “statinę” ir “dinaminę” Dievo valią. Šiaip iš principo tu aprašai “dinaminės” Dievo valios motyvą, bet kai kur perlenki lazdą ir deja niekaip negali išeiti iš žaidimo konteksto.

Pirma, kovotojas kovotojui nelygu. Tik tinkamas kovotojas skaitosi kovotoju. Pavyzdžiui esu rašęs apie kovą su gravitacija. Kaip ją nugalėt, kaip ją išdurt? Tu gali užsiaugint daug raumenų ir gali išmokt Rytų kovos menus, kas tau leistų nugalėti bet kokį žmogų kovoje, tačiau tai niekaip nepadės nugalėti gravitacijos. Tu gali pavirsti asketu, medituotoju ir sapnuoti, kad esi paukštis, bet kol tu gyvas tu ne paukštis. Turi priimti Gravitacijos dėsnį, turi jam paklusti, kad suprastum, kaip jis veikia ir kaip jį pergudraut, kaip padaryt jį beprasmiu. Paukščiu tu nepavirsi, bet skraidyklę gali padaryti. Pagaliau tu gali išskristi iš atmosferos ribų ir ten taves laukia visai kitokia gravitacija. Ar supranti mano šitą palyginimą?

Atitinkamai, kaip su gravitacijos dėsniu, taip ir su Dievo nustatyta tvarka tu gali kovoti ir Dievui tai patiks, jei tavo kova bus verta pagarbos. Jei pagal Dievo tvarką yra kvaila keršyti, tai keršijimas nesiskaitys kova, tai skaitysis tik kvailyste ir nesukels jokios pagarbos. Tu turi dvi tinkamas išeitis, tu gali būti paklusnus ir tuo apsiriboti ir tikrai Dievas tavęs už tai nesmerks, arba gali būdamas paklusniu dar ir pakovoti su ta pačia tvarka. Matai, tam, kad kovoti su nustatyta tvarka, turi pirmiausia įvykdyti tvarkos reikalavimus. Taigi pirmiausia kaltininkui atleidi, bet poto reikalauji, kad jis už tą nuodėmę nekentėtų, nes tu jau atkentėjai. Tokiu būdu tu keli maištą jau prieš pačią Dievo tvarką, kurioje būtent kaltininkas turi būti pabaustas. Taip tu trukdai Dievui jį pelnytai bausti, tačiau tavo toks elgesys vietoj Dievo rūstybės iššaukia Jo pasigėrėjimą tavimi. Čia yra esmių esmė. Stebiuosi, kaip žmonės apie tai nesusimasto. Jie taip nori kovoti ir pats noras nuoširdus, bet vietoj tikėjimo tiesų studijavimo, kažkodėl augina raumenis ir tuščiai mosuoja kumščiais, keldami tik pajuoką sau patiems. Neužtenka norėti kovoti, reikia ir mokėti kovoti, kitaip tie norai kaip šuniui penkta koja.
Kyras1
 
Pranešimai: 104
Užsiregistravo: Pir Rgp 10, 2009 11:01 pm

Re: Dievo psichologija

Standartinė Digix » Šeš Spa 10, 2009 2:14 am

Pagaliau parašei tikrai kažką idomaus. Galėtum daugiau taip rašyt, o neužsiimti kažkokių “prieštaravimų” rakinėjimais. Maloniai su tavim padiskutuočiau apie ką nors iš esmės.

nu cia buvo mano tikejimas toks kazkada. bet dabar tiesiog jo nebereikia.

Pirma, kovotojas kovotojui nelygu. Tik tinkamas kovotojas skaitosi kovotoju. Pavyzdžiui esu rašęs apie kovą su gravitacija. Kaip ją nugalėt, kaip ją išdurt? Tu gali užsiaugint daug raumenų ir gali išmokt Rytų kovos menus, kas tau leistų nugalėti bet kokį žmogų kovoje, tačiau tai niekaip nepadės nugalėti gravitacijos. Tu gali pavirsti asketu, medituotoju ir sapnuoti, kad esi paukštis, bet kol tu gyvas tu ne paukštis. Turi priimti Gravitacijos dėsnį, turi jam paklusti, kad suprastum, kaip jis veikia ir kaip jį pergudraut, kaip padaryt jį beprasmiu. Paukščiu tu nepavirsi, bet skraidyklę gali padaryti. Pagaliau tu gali išskristi iš atmosferos ribų ir ten taves laukia visai kitokia gravitacija. Ar supranti mano šitą palyginimą?

visu pirma prei gravitacija kovoti nereikia. nes jinai neturi asmenybes. gravitacija yra tiesiog desnis viseims vienodas kaip zaidimo taisykle. del jo nugalejimo galim gincytis, bet tiesiog ta taisykle galioja visiems o tai reaiksijinai neutrali.
kovoti su tsaisykle nera prasmes nebet tu pateiksi jai pakaitala.
as nepaklustu jkiem desniams as jau naudodjuosi, ir galiu pasinadoti inercijos desniu kad ivekti gravitacijos desni tada kai man reikia.


Atitinkamai, kaip su gravitacijos dėsniu, taip ir su Dievo nustatyta tvarka tu gali kovoti ir Dievui tai patiks, jei tavo kova bus verta pagarbos. Jei pagal Dievo tvarką yra kvaila keršyti, tai keršijimas nesiskaitys kova, tai skaitysis tik kvailyste ir nesukels jokios pagarbos. Tu turi dvi tinkamas išeitis, tu gali būti paklusnus ir tuo apsiriboti ir tikrai Dievas tavęs už tai nesmerks, arba gali būdamas paklusniu dar ir pakovoti su ta pačia tvarka. Matai, tam, kad kovoti su nustatyta tvarka, turi pirmiausia įvykdyti tvarkos reikalavimus. Taigi pirmiausia kaltininkui atleidi, bet poto reikalauji, kad jis už tą nuodėmę nekentėtų, nes tu jau atkentėjai. Tokiu būdu tu keli maištą jau prieš pačią Dievo tvarką, kurioje būtent kaltininkas turi būti pabaustas. Taip tu trukdai Dievui jį pelnytai bausti, tačiau tavo toks elgesys vietoj Dievo rūstybės iššaukia Jo pasigėrėjimą tavimi. Čia yra esmių esmė. Stebiuosi, kaip žmonės apie tai nesusimasto. Jie taip nori kovoti ir pats noras nuoširdus, bet vietoj tikėjimo tiesų studijavimo, kažkodėl augina raumenis ir tuščiai mosuoja kumščiais, keldami tik pajuoką sau patiems. Neužtenka norėti kovoti, reikia ir mokėti kovoti, kitaip tie norai kaip šuniui penkta koja.

matai, cia pirma reikia nuspresti kas tas dievas ir kas ta dievo tvarka.
man ta tvarka yra tiesiog gamtos desniai ir nieko daugiau. gantos desniai yra viedodi visiem kaip atseit turetu butu vienodi ir istatymai. jei tu sakykim kaip devas sukursi kazkoki desni ar taisykle tai as pirma turiu ja suzinoti ir paskui surasti kaip ja pasinaudoti savo tikslams.
sakykim tu sukursi istatyma kad vagis turi buti nuzudytas , tai as galiu kazkaip padaryti kad mane apvogtum o tada tave pagal istatyma nuzudyti ir paimti tavo turta.

taciaus kai kalbu apie kova su dievu as kalbu apie kova su tuo labai materialiu dievu, kuris cia labai vaidenosi zydams. ir kuris duoda neitikininai idijotiskus isakymus kurei visai netinka tokiam dievui.
jei biblijoje parasyta kad dievas ateis su materialia ugnimi ir kardu tai as galiu jam atsakyti tokia pat materialia ugnimi is kokios bombos arba jei jis toks super baisus galiu pabegti kur nots i kita galaktika, tikedamasis kad nesivaikys manes po visa kosmosa tas pabaisa.

paskui jei as paimsu i savo rankas visa savo apslinka, dievui teisiog neliks kaip parodyti savo rustybes. jei as kontroliuoju orus, zemes drebejimus, planetu judejima ir visa kita kas materialu, tai dievas netures kaip pasireksti ir bus nugaletas
jei jis nores sunaikinti mane tures sunaikinti visa pasauli (nes as kaip ir dievas busiu visur) ir pasmerkti save vienatvei. zinoma tai tik fantstika dabar, taciau nazinai kas bus ateityje. jug jei pas zydus buciaus atejes au atomine bomba tai jie ts ju dievuliukas butu labai jau menkai atrodantis pries paprasta zmogu galinti numesti saule ant zemes arba kontroliuoti genus.

taip kad visa ta kova su dievu yra grynai materialiame lygmenyje. tu tiesiog turi mazai fantazijos ir neisivizduoji kokios yra teroines zmoniu galimybes. jei mes ivaldysime nanotecnologijas, tai gali buti kad turesime daugisu nei dieviskas galimybes. isivazduosk jei tu gali visn savo panorejimu performuoti menuli i dideli velykini triusi. arba jei tu gali daikus imti tiesiogiai is virtualios realybes.

pagavok situacija jei sakykime tu sukurei koki nors veikeja, kaip zmogus voras. Tavo sukurtas veikejas iseina is TV ekrano i tavo kambari kaip neprikalusoma nuo taves butybe su laisva valia taciau toks koki tu ji sukurei. Analogiskai tu galetum ilysti i TV ir ten prisimti kokio supermeno role arba tapti superblogieciu. Kai nusbos gali gristi atgal i sita pasauli arba pereti i kita filma.
tai nera teoriskai neimanoma, tik dabar neturime tecnologiju. Bet tai kazkada bus. klausimas tik kada.

tai pasakyk kur cia dievo vieta? ka jis gali padaryti tokiame pasaulija kai visa materija ir informacija pakslusta zmoniu norams. taip kad dievas lieka nugaletas, jis tiesiog nebereikalingas. galu gale tokiame pasaulyje isvis net zmoniu neliks, nes visi bus kuriami ir naikinami desimt kartu per diena, liks tik sielos kurios gales betkada pasiimti betkoki kuna betkurioje vietoje raba isvis be kuno egzistuoti virtualiai. ka dievas i pragara tada imes? mano sukrta zmogu vora, ar zmogaus voro sukurta mane? ir idomu uz ka? gal us tai kad nusmeigiau savo kaimyna Halka?

dievo tvarka isliks taciau ji tuo pacisu bus nugaleta, nes peresime gyventi i aukstesni lygmeni, dievui liek tik kvaili nanorobotai kursiuos jis gales bausti ar mesti i pragara kiek patinka, negi mum gaila, o zmones gyvens virs tos tvarkos savo nuosavame pasualyje kuris daugisu nebepaklus dievo tvarkai.

stai kaip dievas bus totaliai nugaletas.
Digix
 
Pranešimai: 56
Užsiregistravo: Sek Rgp 23, 2009 4:09 pm

Re: Dievo psichologija

Standartinė Digix » Šeš Spa 10, 2009 3:03 am

Prie ko čia pagarba? Dievas niekada nesakė, jog negerbia Abelio, priešingai, Dievui patiko Abelio aukos. O būti nužudytam, tapti kankiniu nėra negarbingas dalykas Dievo akyse, kitaip kodėl tada kalbame apie Jėzaus Kristaus garbę pas Dievą, nors žmonės ji kuo nepagarbiausiai nukankino ant kryžiaus? Tai, kas atsitiko, atrodo negarbinga mums žmonėms, Biblijos skaitytojams, nes mes dar neturim tinkamo suvokimo kas yra kas.

apie kaina ir abeli tu per dau isipelet nas tai nesvarbu, tiesiog kainas klause dievo nurodymo gyventi vegetariskai, abelis ne. dievas labisu mylejo ta kuris jo neklause.
veliau kainas abeli nuzude, ir dievas kaip zinai suteike jam galimybe tapti visos valstybes ar miesto valdovu nors seniasu tas vargselis vos parsimaitinti sugebedavo.
o tas prakeitimas tai tik simbolinis, mazdaug kaip mane kazkas prakeikstu palinkejimu "kad tu tptum milionierius" nieko pries tokius dievo prakeikimus. galertu jis man nemirtingumo zyme uzdeti. :lol:

Žvelgiant iš Rašytojo jau parašytos istorijos perspektyvos nesutikčiau su tavimi, nes kentėjo ir tie Egyptiečiai, ir visi kiti, ir mes šiais laikais visi žmonės kenčiam, nes visų ta pati žmogiška padermė linkti į nelabumą. Žydai buvo išrinktoji tauta, bet tik siekiamybės prasme. Jie turėjo elgtis šventai, kaip Dievui patinka, o kadangi to nedarė, tai nebuvo nieko geresni už kitas tautas. Ir praktiškai jie niekada taip ir neįvykdė to kas liepiama, todėl visada kentėjo. Bet tai nereiškia, jog kentėjo, nes buvo paklunus Dievui. Atvirkščiai, jie nepakluso, todėl ir kentėjo. Skirtumas nuo kitų tautų tik tame, kad žydai bent turėjo galimybę gyventi nekentėdami, nes iš Dievo sužinojo, kaip teisingai gyventi. Kitos tautos to net nežinojo, niekas joms neapreiškė.

kiek ks kentejo tu per daug gillia nesiginkink tiesiog zydai ramiai sau gyveno egipte, be jokiu dideliu problemu, is karzur asirado tas dievas ir sako eikit visi y dykuma.
nu niekas nenorejo zinoma eiti nes ir taip gerai buvio, tada dievas iszude egitieciu pirmagymius ir padare kitoeiu pitadarybiu tiek kad egipteiciai turejo tuos zydus ne tai kad laikyti bet dar ir isvyti lauk kad tu dievi numyletiniu atsikratyti.
nu bet egitieciams problemos jug baigesi nesvarbu jie buo sventi ar ne, bet kai dievas su tais krevanosiasi iskeliavo egite vel isivyravo ramybe.

o zydai ka, tie vargseliai veina karta buvo priverti zudyti savo brolius ir vaikus. nes kitaip dievas pagrasino visus isgalabyti, paskui daugybe mire is bado, nes dievuliukas pamirso pamaitinti savo isrinktuosius,( turbut pamirso kad zmones be maisto negali gyventi), us tai kad jie primine apie ta dievo kalaida uzsitarnavo dievo rustybe.

paskui dar paziurek kokius idiotiskus isakymus moze jiem atnese tiesiog pasityciojimas, uzdrausti visi malonumai.
veliau dar daugybe kartu dievas galabino tuos zydus nors jus atrodo nelabai daug ir beliko.
kol galu gale pasake kad, spyga jum, nebetesesiu pazado visus nudesiu ir baigta. it taip nei vienas is tu egipta palikusiu zydu nepasieke pazadetosios zemes.
taip kad dievas apgavo savo isrinktaja tauta.
zydai dievui pakluso kiek tai buvo realiai imanoma nes tas pabaisa sedejo nuolat ant sprando ir us visus netsuabejojimus jo nurodymasi usmuzdavo daugybe zmoniu. koks durnius ten galetu net bandyti nepalkusti?

visa ta reikala su zydais galima ivertinti kaip eksperimenta kiek patyciu zmones sutiks istverti.

beje nepamirskime kad nepaklusnumas dievui didavo daug naudos ir ten. pvz moze atsisake atiduoti zydus dievo sunaikinimui, ir laimejo nors ir brangiai kainavo ts laimjimas.
paskui dievas ji dar ismoke keleto mgijos triuku. ir dave nemazai galios.
isvis dievas gana lengvai pasiduodavo betkokiam reikalavimui pakesiti savo nuomone. nors ir uz tai reikalaudavo auku.
-------------------------------------------------------------------


O ką mes iš vis apie numirėlius žinom, kad apskritai galėtumėm kalbėti apie tai, kas su jais logiška, o kas ne? Ar apskritai yra “logiška” kalbėti apie tai, kas atsitinka numirėliams? Argi tai yra šio mūsų gyvenimo etapo mokslo dalykai? Jei yra Dievas, tai jam nėra neįveikiamų dalykų. Jei reikėjo, tai ir prisikėlė, BIG DEAL :)
Aš tikiu, kad Jėzus prisikėlė iš numirusiųjų.
mirtis yra tai kai tu tamP negyvas ir neveiksnus, prisikelimas yra veiksmas, numirelis negali veikti, jei gali jis nera numirelis. cia ne zisniu reikalas o tiesiog logika.
taigi toel ir sakau kad numirelis prisikelti pats negali. net jei ts numirelis yra dievas. jei dievas mirtu jis netektu galimybes veikti todel negaletu prikelti.



Kaip matai Digix’ai, tas plėšikas atliko puikia atgailą, nes jis pripažino savo klaidas, nieko nekaltino, atleido sau ir kitiems, netgi Dievui, nes nesiskundė Dievui už tokį savo sumautą likimą. Jėzus dėl to į jį ir atsižvelgė, nes atgailos darbai kyla iš tikro tikėjimo. Tai tikėjimo pasireiškimas praktikoje.
Kodėl sakai, kad neprašė? Juk paprašė jį “prisiminti”, o tai tas pats kas paprašyti Rojaus. Paskaityk 6 psalmę, gal pasidarys aiškiau.

prisimink, tai ne tas pats kaip paimk. ir tas plesikas neprieme jezaus pagal visa baznyciso taisykles.
ir beje „Iš tiesų sakau tau: šiandien su manimi būsi rojuje“. yra nesamone, nes tas kitas plesikas turbut ant kryziaus kokis 3-5 dienas kankinosi dar nebent jezus butu kazkaip nugalabyjes ji.


Vėlgi, tai manęs niekaip nemenkina, kad nedaug yra tikinčių taip kaip aš. Svarbiausia yra tai, kad aš išsakiau tokias tikėjimo tiesas, kurios tikrai verčia sunerimti. Jei kalbėčiau apie raudonas kelnes niekas nesijaudintų, nes žmonės atskiria, kokios idėjos ateina iš bepročio, o kokios ne. Ir tu pats su manim nediskutuotum ….

per daug zmoniu protines galimybe vertini idomu kuo skiraisi nurodymas nedirbti sekmadieni nuo nurodymo nenesioti raudonu kelniu?

Mano tikslas nėra kažką kažkam įpiršti, tarsi mano tikėjimo tikrumas būtų labiau patvirtintas žmonių minios. Mano svarbiausias tikslas yra išsakyti tikėjimą į vieną Dievą be jokių pagražinimų, nutylėjimų, kad kuo mažiau būtų žmonių, kurie bandys teisintis sakydami, “o kad aš būčiau laiku sužinojęs” arba “aš netikėjau iš nežinojimo”. Kaip jau esu sakęs ankščiau, man rūpi kuo daugiau žmonių ištraukt iš jų urvelių ir pagaliau priverst prisiimt kurią nors poziciją dar gyvenant šioj žemėj, kad greičiau prasidėtų tikra dvasinė- echatologinė kova, nes po jos pasaulis pasikeis.

tu manau pirma pamaatysk apie ta pasiketima ir apir ta kas bus po pabaigos,
ar kada susimastei kas pasakose buna po "ilgai ir laimingai gyveno"?

Nereikia pulti į pesimizmą :) Rašytojo istorijoje vyrauja geras elgesys. Absoliuti dauguma vaikų yra nuo pat gimimo mylimi, Valstybė visuotinu būdu padeda vargstantiems, našlaičiams ir pan., t.y. niekas doram mokesčių mokėtojui negalės prikišti, kad nedavė išmaldos, žmonės sąmoningai labiau linkę mėgti gerus darbus, absoliučioje daugumoje bet kokių žmogaus sukurtų istorijų laimi gėris, o ne blogis, žmonės sąmoningai siekia būti geresniais, nesvarbu, kad nepajėgia, bet to siekia, dar neteko matyti žmogaus siekiančio tapti kuo didesniu blogio įsikūnijimu. Ir galiausiai, iš esmės visos nuodėmės, nelaimės, nusikaltimai kyla ne iš žmogaus tikrojo noro daryti blogį, o iš elementaraus nežinojimo kas yra kas. Žmonės tiesiog nežino, kaip atskirti gėrį nuo blogio.

meluoji ;) ir dar karta meluoji. doras zmogus niekada nieko nepasiesk ir gyvens skurde, net jei kazkokiu stebuklu praturtes viska gretai praras. ir jei dar labisu nepasiseks tai ji kiti dar kuo nors apkaltiks, kaip pvz Maiklas dzeksonas buvo aklatintas pedofilija uz tai kad zaide su vaikas. Va prie ko privede jo geri norai.

Svarbu ir tai ką sako, nes ką sako tą tiki, ką tiki tą daro. Taigi aš oponuodamas tau parašysiu šitaip:
1. Dievas pasinaudodamas manimi išgelbėja pražuvėlį (pražuvėlis džiaugiasi)
2. Dievas sukelia man džiaugsmą dėl mano padaryto darbo (aš džiaugiuosi)
3. tu matai mano išgelbėtą žmogų ir tau taip pat džiugu (tu irgi dėl to džiaugiesi).
Tai vat čia Dievas aprašė situaciją, kurioje rezultatas yra daug besidžiaugiančių žmonių. Konstatuojam, jog Dievui patinka geri darbai, nes aš darau tai, kas jam patinka.

Taip, kad Digix’ai nežiūrėk taip vienpusiškai.

niekas nesake kad taip negali buti, bet tai neturi nieko bedro su tuo ka sakiau as
tiesiog atveju kai kazkas isgelbejamas yra daug maziau nei ki kazkas nuzudomas. ir butent todel as ir sakau kad dievas megsta kankinti.
nes kitaip jis darytu daugiau tavo minetu atveju o mano isvis nebutu.

Kodas: Pasirinkti visus
1 dievas nuzude auka pasinaudodamas zudiku. (auka kencia)
2. dievas sukele zudikui gailesti del jo padaryto darbo (zudikas kencia)
3. tu matai zudiko nuzudyta auka ir tau jos gaila( tu irgi del to kenti)
taipgi bendras rezultatas, kad tavo rasytojas aprase kazkoki veiksma kurio rezultatas yra daug kencianciu veikeju.
butent todel as ir sakau kad jis toks "siaubunas" megstantis kankinti.
nesvarbu ka jo veikejai sako, svarbu rezultatas.



Taip, aš noriu šio pasaulio pabaigos, nes tik pasibaigus šiam ateis kitas pasaulis, kuriame ėriukas sugyvens su liūtuku, nebebus blogio, sunku ir nupasakoti, bet tikrai būvis bus malonesnis nei dabar.
Rašytojas niekur niekada nedings, jis baigs vieną istoriją rašyti ir pradės rašyti kitą. Mes tiesiog būsim kitos istorijos personažai.


manau cia reikia persikelti i kita tema kur tu aprasytum kaip tas eriukas sugyven su liutu.
Buten sitas dalykas ir buvo priezastis galutinai sugriovusi mano tikejima. Tai logiskai neimanoma.
tikiuosi tu aprasysi kaip iaivaidzuoji ta utopija.
Digix
 
Pranešimai: 56
Užsiregistravo: Sek Rgp 23, 2009 4:09 pm


Grįžti į DIGIX ir KYRAS1 diskusija

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias

cron