Kas yra geris ir blogis.

Religija.lt gimusios diskusijos pratęsimas

Re: Kas yra geris ir blogis.

Standartinė Kyras1 » Ket Lap 12, 2009 10:30 pm

dabar daleiskim kad as tikiu tavo teorija, tai ka i nevilti pulti?


Tu netiki mano teorija. Jei tikėtum, tai šitokio klausimo neužduotum. Tau nei į galvą neateitų pulti į kažkokią neviltį.

Šitaip kalbi tik dėl to, kad esi už tikėjimo į vieną Dievą ribų. Suprask, tu gali perskaityti, kas tai yra tikėjimas į vieną Dievą, tu gali net pritarti mano parašytoms tiesoms (tada taptum šio tikėjimo sekėju), bet kol tu pats to tikėjimo nepajutai, tu nieko apie jį ir negali pasakyti.

va cia yra tavo tikejimo diziuslis trukumas. tavo dievas ir tu turi viena nuomone ir manai kad ji vienietele tesinga. tu manai kad visi žmones vienodi ir visi siekai to paties. bet taip nera, mes visi skirtingi, visi turime skirtingus tikslus ir motyvus ir skirtinga laimes supratima, tu negali visus paimti ir sukimsti i viena konclageri danguje.


Manau, kad tikrai dauguma žmonių yra kentėję ir tuo visai nesidžiaugę ir kad jie mielai keistų šį pasaulį į vietą be kančių.

pagal tavo ir bendrai kriscioniska religija as pstebiu kad viskas paremta baisu kersto jausmu, tu va dabar sakai:
nu palaukit bjaurybes jus visi uz tai kad gerai gyvenote jus dievas sunaikins. visa evangelija persmelkta tokiu kerstu.


Nusišneki ir pats nesupranti. Kažką painioji. Čia tu ne apie mano tikėjimą rašai. Galbūt tu apibūdini tikėjimą atpildo dėsniu – Karma. Bet jei ji egzistuoja tai ir tenka aprašyti, kaip veikia. Aš juk rašau ne tik apie tai, kad reikia sunaikinti žaidimą, bet aprašau ir patį žaidimą, kad žmonės suprastų, kur jie yra įklimpę. Supažindinu su žaidimu be jokių pagražinimų. Supažindinu su begaline neteisybe, nes tokiame fone aiškiau darosi, kodėl tikėjimas geruoju Dievu, Jėzumi Kristumi yra nuostabus ir kodėl jo žmonėms reikia. Atmink visi šitie baisūs atpildai yra tik dalis žaidimo, nebus žaidimo ir visa tai nustos prasmės. Žaidimo panaikinimas su visomis Karmomis yra mano tikėjimas “kaip noriu, kad būtų”. Pagal šį tikėjimą nekentės nei tie, kurie gerai gyveno, nei tie, kurie blogai gyveno, nes neliks kančių apskritai.


ir berkoks bandymas pasikesinti i kito zmogaus asmenybe yra didziausias nusiklaltimas priliygstantis zmogzudystei.
taigi tu gali tiketi kuo nori bet tavo tikejimas neturetu remtis kitu zmoniu naikinimu ar zeminimu.


Jei tau sažinė ir elementarus suvokimas kas iš tikrųjų yra visiems naudingiau negraužtų tau bambos argi čia man tai rašytum. Ir kodėl vėl meluoji, kad aš pasisakau už žmonių naikinimą ar žeminimą. Ar nuo proto nušokai, ar akis turi? Mano tikėjime ”kaip noriu, kad būtų” nėra nieko panašaus, tik begalinė meilė ir gero linkėjimas.

Be to, tu man geriau paaiškink, kaip aš galiu į tą tavo asmenybę pasikėsinti? Kaip tai išvis įmanoma? Net jei musulmonų teroristas pasikėsintų priversti tave išpažinti jo tikėjimą, tave kankintų ir tu neatleikęs kankinimo padarytum ko jis nori, pagarbintum Alachą, tai jis visvien neprivers tavęs savo širdyje išduoti savęs. Tavo širdis, tavo savastis priklauso tik tau. Nei fizinėm, nei dvasinėm priemonėm niekas negali pasikėsinti į tavo asmenybę. Net velnias, net istorijoje veikiantis Dievas tau nieko negali padaryti. Bet, tu esi Dievo Rašytojo personažas ir bus taip, kaip jis parašys. Tu turi išskirtinę asmenybę ir ją gini tik todėl, kad Jis taip užrašė. Gali užrašyti ir kitaip. Ir niekas Jo nei paprašys, nei pasakys jam, nei jam uždraus. Šitą irgi turi atsiminti, todėl nesuabsoliutink tos savo asmenybės. Tu gali nubusti ryte ir būti visai kita asmenybė, net nesužinotum, kokia tu prieš tai buvai asmenybė. Kol esi toks, koks esi, tai ir žinai, kad toks esi. Beprasmiška bandyti rasti kažkokias garantijas ar bijoti ir pykti ant kažko. Ir jei aš aprašau tokius dėsnius ar aš tuo tave žeminu? Juk visa tai galioja ir man. O gal apskritai kalbos apie Dievą automatiškai žemina žmogų??? Atsiprašau, bet tu pats nori diskutuoti apie Dievą.

Bijai prarast žaidimą, bet tai neišvengiama. Juk žaidimo esmė yra laisvė. Užmokesčio, t.y. laisvo darbo naikinimas ir vergovės kūrimas naikina žaidimą. Jei žmogus padaro nuodėmę, tai už tai turi gauti užmokestį – nuodėmę, bet teisusis atima ir tai iš jo, nes atkenčia už jį. Tokiu būdu nuodėmininko gyvenimą pradeda kontroliuoti kiti. Nori to išvengti, nori išsaugoti žaidimą, tai nedaryk jokių nuodėmių. Tačiau čia atsiranda kita bėda, nes nedarydamas nuodėmių tu taip pat artini žaidimo pabaigą, tik nesavanorišką, o priverstinę pabaigą. Kodėl reikėjo, kad atpirkėjas būtų be nuodėmės? Tam, kad žaidimas būtų dvigubai diskredituotas. Tai reiškia ir dvigubą galimybę užbaigti žaidimą. Nes žaidimo pabaiga yra tuomet, kai žaidėjai nustoja žaisti arba tuomet, kai žaidimas pats natūraliai pasibaigia. Aš siūlau žmonėms patiems baigti žaisti, kiol dar nepasidarė labai skausminga, bet žmonės nori savo kailiu varyti iki galo ir viską patirti, t.y. jie nori natūralios žaidimo pabaigos.

O beje, nekaltink manęs dėl žaidimo sunaikinimo, jis jau sunaikintas, tai padarė dar Jėzus Kristus ant kryžiaus, problema tik tai, kada tas sunaikinimas realizuosis praktiškai mūsų akyse – ar ankščiau, jei mes patys aktyviai čiupsim žaidimą už ragų, ar vėliau neišvengiamai per apokalipsę, jei būsim tik beviltiški pralaimėtojai.

Jėzus neklausė ar žmonės sutinka būti atpirkti, jis juos atpirko. Tačiau atpirkimas reiškia tik tai, kad žaidimas tikrai baigsis, o kada baigsis sprendžia patys žmonės, nes jie dar turi priimti Jėzų ir jo auką savo tikėjimu. Taigi, prieš žmogaus valią įvyksta tik žaidimo panaikinimas, tačiau pabaigos laiką renkasi žmogus. Taip kad Digixai atsiprašau ir už Jėzų ir už save, bet dėl žaidimo panaikinimo jau nuspręsta, tai tikrai įvyks. Tačiau labai įsižeisti negali, nes tu dėl savęs gali užlaikyti tą pabaigą.

Kodėl musulmonai taip siekė iškirpti Jėzaus nukryžiavimą? Pagal žmogiškos teisybės supratimą, nenuodėmingas žmogus negali kentėti, kitaip neteks prasmės bet kokie pamokymai apie tai, kodėl verta žmonėms nedaryti nuodėmių. Islamas yra religija žaidimo ribose. Ši religija palaiko formalaus teisingumo ir jį pagrindžinčios žmogaus sprendimų ir jų pasekmių laisvės principą, jog kiekvienas turi savo kailiu patirti, ką reiškia padaryti nuodėmę. O atpirkėjas sutrukdo tokį "teisingumą", panaikiną žmogaus veiksmų "laisvę" ir suvaržo bausmės skyrimą. Aš visgi renkuosi atpirkėjo religiją ir kitiems tai siūlau...
Kyras1
 
Pranešimai: 104
Užsiregistravo: Pir Rgp 10, 2009 11:01 pm

Re: Kas yra geris ir blogis.

Standartinė Digix » Ant Lap 24, 2009 9:06 pm

Šitaip kalbi tik dėl to, kad esi už tikėjimo į vieną Dievą ribų. Suprask, tu gali perskaityti, kas tai yra tikėjimas į vieną Dievą, tu gali net pritarti mano parašytoms tiesoms (tada taptum šio tikėjimo sekėju), bet kol tu pats to tikėjimo nepajutai, tu nieko apie jį ir negali pasakyti.

nesijauding tavo tikejimo sme supratau. tu svajoji apie laiminga pabaiga kaip pasakoje, bet pabaiga man jau savaim yra blogis. kai as siureiu seriala tai as kaip ir noriu zuzinoti kaip jis paibaigs, bet pabaiga kartu yra diziausias blogis, nes viskas paibaigia.

Manau, kad tikrai dauguma žmonių yra kentėję ir tuo visai nesidžiaugę ir kad jie mielai keistų šį pasaulį į vietą be kančių.

tikrai? kanciu isvengti lengva, tereikia didelio kiekio narkotiku. bet klausimas prie ko priveda toks gyvenimas be kanciu?
kancio tai tik apsaugine smegenu reakcija parodanti tavo protui kad tavo islikimo tikimybe mazeja. todel tu turi imtis priemoniu kanciai panaikinti. bet jei tavo islikimui gresmes nera tai ir kancios netenka prasmes. kodel as turecisu supykti jei tu i mane sausi is automato, jei man tai nekenkia?
taigi problema yra ne kancios o gresme islikimui.


Nusišneki ir pats nesupranti. Kažką painioji. Čia tu ne apie mano tikėjimą rašai. Galbūt tu apibūdini tikėjimą atpildo dėsniu – Karma. Bet jei ji egzistuoja tai ir tenka aprašyti, kaip veikia. Aš juk rašau ne tik apie tai, kad reikia sunaikinti žaidimą, bet aprašau ir patį žaidimą, kad žmonės suprastų, kur jie yra įklimpę. Supažindinu su žaidimu be jokių pagražinimų. Supažindinu su begaline neteisybe, nes tokiame fone aiškiau darosi, kodėl tikėjimas geruoju Dievu, Jėzumi Kristumi yra nuostabus ir kodėl jo žmonėms reikia. Atmink visi šitie baisūs atpildai yra tik dalis žaidimo, nebus žaidimo ir visa tai nustos prasmės. Žaidimo panaikinimas su visomis Karmomis yra mano tikėjimas “kaip noriu, kad būtų”. Pagal šį tikėjimą nekentės nei tie, kurie gerai gyveno, nei tie, kurie blogai gyveno, nes neliks kančių apskritai.


pasaulyje nera jokios neteisybes ir jokiu nuodemiu, yra tik tai ka patys zmones sau susigalvoja. labai norisi kazka apkaltinti, o tu kaltink tik save. jei tau pasaulis nepatinka tai del to kaltas tu asmeniskai, ir tu pats turi ji pataisysi o ne laukti kol ta padarys kazkoks dievas ar jezus.

Jei tau sažinė ir elementarus suvokimas kas iš tikrųjų yra visiems naudingiau negraužtų tau bambos argi čia man tai rašytum. Ir kodėl vėl meluoji, kad aš pasisakau už žmonių naikinimą ar žeminimą. Ar nuo proto nušokai, ar akis turi? Mano tikėjime ”kaip noriu, kad būtų” nėra nieko panašaus, tik begalinė meilė ir gero linkėjimas.

jei sakykime mano asmenybe jaucia malonuma nuo vaiku prievartavimo ir galvu kapovimo tai tu turi 2 iseitis kaip su tuo tvarkytir:

1 tu gali mane sunaikinti arba perprogramuoti (taip darys bejegiai nevykeliai nes tai lengva iseitis)
2. tu gali padaryti kad ispreivartavimas ir galvos nukitimas netektu prasmes, taigi as sakykim sugaunu tavo vaika ir ji sukapoju gabalais, baisu? bet jei ti gabalai iskart susirenka atgal i tai kas buvo mano aukai neskauda ir tavo zauriai sukapotas vaikas niekuo nenukentejes pareina atgal mano, nu gal biski paniurzga kad kazkoks iskrypelis ji sugaisino 20 minuciu.
tokiu budu liekam patenkinti abu, ir manjakas iskrypelis lieka pilnai patenkintas ir auka lieka sveika.
tai ar tu nemanai kad tas variantas geresnis, nei sunaikinimas tu kurie neatitinka tavo mastymo?


Be to, tu man geriau paaiškink, kaip aš galiu į tą tavo asmenybę pasikėsinti? Kaip tai išvis įmanoma? Net jei musulmonų teroristas pasikėsintų priversti tave išpažinti jo tikėjimą, tave kankintų ir tu neatleikęs kankinimo padarytum ko jis nori, pagarbintum Alachą, tai jis visvien neprivers tavęs savo širdyje išduoti savęs. Tavo širdis, tavo savastis priklauso tik tau. Nei fizinėm, nei dvasinėm priemonėm niekas negali pasikėsinti į tavo asmenybę. Net velnias, net istorijoje veikiantis Dievas tau nieko negali padaryti. Bet, tu esi Dievo Rašytojo personažas ir bus taip, kaip jis parašys. Tu turi išskirtinę asmenybę ir ją gini tik todėl, kad Jis taip užrašė. Gali užrašyti ir kitaip. Ir niekas Jo nei paprašys, nei pasakys jam, nei jam uždraus. Šitą irgi turi atsiminti, todėl nesuabsoliutink tos savo asmenybės. Tu gali nubusti ryte ir būti visai kita asmenybė, net nesužinotum, kokia tu prieš tai buvai asmenybė. Kol esi toks, koks esi, tai ir žinai, kad toks esi. Beprasmiška bandyti rasti kažkokias garantijas ar bijoti ir pykti ant kažko. Ir jei aš aprašau tokius dėsnius ar aš tuo tave žeminu? Juk visa tai galioja ir man. O gal apskritai kalbos apie Dievą automatiškai žemina žmogų??? Atsiprašau, bet tu pats nori diskutuoti apie Dievą.


teroristas neturi tecnologiju pasikesinti i mano asmenybe kankinimai stengiantis privertis ispazinti alacha pebrasmiai, nes as ta alacha sutikcisu pagarbinti uz 5 litus bet cia pat ta pati alacha iskeikciau ir nemokamai. taciau tu nelabai nusimanai apie biologija ir informatika, jei manai kad asmenybe yra kazkas sventio nepalieciamo. as net ir dabartinemis tecnologijomis galeciau tave priversti is sirdies garbinti velnia. galeciau tavo siela perprogramuoti i betka.
jei dievas ar vlnia nesugeba atlikti tokiu elementariu dalyku tai jie zinai labai niekingi padarai. visagaliui dievui deretu pasiskaityti KGB ir CZV dokumentus.
Bijai prarast žaidimą, bet tai neišvengiama. Juk žaidimo esmė yra laisvė. Užmokesčio, t.y. laisvo darbo naikinimas ir vergovės kūrimas naikina žaidimą. Jei žmogus padaro nuodėmę, tai už tai turi gauti užmokestį – nuodėmę, bet teisusis atima ir tai iš jo, nes atkenčia už jį. Tokiu būdu nuodėmininko gyvenimą pradeda kontroliuoti kiti. Nori to išvengti, nori išsaugoti žaidimą, tai nedaryk jokių nuodėmių. Tačiau čia atsiranda kita bėda, nes nedarydamas nuodėmių tu taip pat artini žaidimo pabaigą, tik nesavanorišką, o priverstinę pabaigą. Kodėl reikėjo, kad atpirkėjas būtų be nuodėmės? Tam, kad žaidimas būtų dvigubai diskredituotas. Tai reiškia ir dvigubą galimybę užbaigti žaidimą. Nes žaidimo pabaiga yra tuomet, kai žaidėjai nustoja žaisti arba tuomet, kai žaidimas pats natūraliai pasibaigia. Aš siūlau žmonėms patiems baigti žaisti, kiol dar nepasidarė labai skausminga, bet žmonės nori savo kailiu varyti iki galo ir viską patirti, t.y. jie nori natūralios žaidimo pabaigos.


darbas ir atpildas yra butinas dalykas, sportininkas gali bronzos medali nuspipirkti sporto pardutuveje uz 2 litus bet jis eina i varzybas tam kad ta pati medali gautu uz savo laiemjima.todel jei tu meginsi laimejima duoti be zadimo jis neteks prasmes zaidimas reikalingas kad iprasminti atpilda.


Jėzus neklausė ar žmonės sutinka būti atpirkti, jis juos atpirko. Tačiau atpirkimas reiškia tik tai, kad žaidimas tikrai baigsis, o kada baigsis sprendžia patys žmonės, nes jie dar turi priimti Jėzų ir jo auką savo tikėjimu. Taigi, prieš žmogaus valią įvyksta tik žaidimo panaikinimas, tačiau pabaigos laiką renkasi žmogus. Taip kad Digixai atsiprašau ir už Jėzų ir už save, bet dėl žaidimo panaikinimo jau nuspręsta, tai tikrai įvyks. Tačiau labai įsižeisti negali, nes tu dėl savęs gali užlaikyti tą pabaigą.


kagi tikiuusi pabaiga tada bus atidedama neribotam laikui bu mazdaug 10e50 metu tada visata oficialiai turetu mirti tai nelabai liks kur ir kam zaisti

Kodėl musulmonai taip siekė iškirpti Jėzaus nukryžiavimą? Pagal žmogiškos teisybės supratimą, nenuodėmingas žmogus negali kentėti, kitaip neteks prasmės bet kokie pamokymai apie tai, kodėl verta žmonėms nedaryti nuodėmių. Islamas yra religija žaidimo ribose. Ši religija palaiko formalaus teisingumo ir jį pagrindžinčios žmogaus sprendimų ir jų pasekmių laisvės principą, jog kiekvienas turi savo kailiu patirti, ką reiškia padaryti nuodėmę. O atpirkėjas sutrukdo tokį "teisingumą", panaikiną žmogaus veiksmų "laisvę" ir suvaržo bausmės skyrimą. Aš visgi renkuosi atpirkėjo religiją ir kitiems tai siūlau...


tavo religija nera labai jau bloga, musulmonams reikia pikto baisais dievo pabaisos oficialiai, kriscionys turi jezus kuris ta pabaisa gali apraminti. bet sskirtumo realiai nera visos religijos iskaitant tavaja tusi viena tesinguma viena nuomone ir viena tiesa. bet tai ir yra blogai taip neidomu
reikia kad butu daug teisingumo variantu, reikia ne vienos tiesos ir ne vienos nuomones. as noriu kad kiekvienas butu unikali asmenybe ir neikas negaletu i ta unikaluma niekada kesintis. reikia ne spresti kaip sunaikinti nuodemes, o kaip su jomis rasti kompromisa ir kaip su nuodememis bendradarbiauti.
neturi buti jokio "tesingumo" net termino turi buti tiesiog veiksmas ir atpildas uz veiksma.
bausme nera tesingumas tai tiesiog atpildas, jei tu i mane smeigsi peiliu busi pakartas jokio bausme jokio tesingumo jokio gerio ar blogio, tiesiog veiksmas ir atpildas uz veiksma
Digix
 
Pranešimai: 56
Užsiregistravo: Sek Rgp 23, 2009 4:09 pm

Re: Kas yra geris ir blogis.

Standartinė Kyras1 » Šeš Gru 05, 2009 10:47 pm

Neperskaitei treciojo diskusijos puslapio pabaigos ir nekomentavai. Kalbu apie tą dalį, kur rašiau apie Šventyklą. Ten rašiau atsakymus į tokius tavo klausimus, kaip „man reikia zinoti kaip tas gerai bus?”, “galima tik dabartini pasauli patobulinti”, “mane per preivarta padarytu laimingu pagal tavo recepta” ir tt.. Tai blogai, nes šitie tavo komentarai dabar nėra pilnaverciai.

turi imtis priemoniu kanciai panaikinti. bet jei tavo islikimui gresmes nera tai ir kancios netenka prasmes. kodel as turecisu supykti jei tu i mane sausi is automato, jei man tai nekenkia?
taigi problema yra ne kancios o gresme islikimui.



Tu vis kalbi apie fizinį išlikimą, todėl prašauni pro šalį. O juk aš kalbu apie dvasinius dalykus. Ar apie grėsmę dvasiniam išlikimui nereikėtų pagalvoti? Jei netingėtum pažiūrėti į žmonijos istoriją ir į tai, ką mąstė tos žmonijos iškiliausi ir protingiausi žmonės, greit pastebėsim, kad juos labiausiai kamavo ne fizinės rūšies klausimai. Visais laikais buvo žmonių, tokių pavyzdžiui kaip stoikai, kurie niekino fizinį gyvenimą. Jiems šios tavo kalbos atrodytų mažų mažiausiai juokingos. Jie apskritai nebijojo fizinės mirties, kurios, kaip supratau, tu bijai labiau už viską. O pažvelk susimildamas į tikras problemas, kurios neduoda žmogui gyventi – kokia prasmė gyvenimo? Kodėl pasaulis yra netobulas? Ar Dievas yra ir ar jis geras? Kodėl žmogus visa esybe nori būti geras, bet nesugeba, ir norėdamas negali prisiversti? Žmonės suserga depresijom visokiom ne dėl to, kad bijo mirti, o dėl to, kad gyvenimo prasmės nemato. Tas gyvenimas jiems nulio vertės, todėl jei nanotechnologijos jį pratęs, tai jie atitinkamai ir ilgiau kankinsis. Manau jie to visai netrokšta.

Negi manai, kad man rūpi materialūs dalykai. Fizinės kančios problematika mane domina tik tiek, kiek per ją atsisipindi dvasinės kančios. Todėl tikinčiajam kančia yra kitokie dalykai nei greičiausiai yra tau. Tau kančia, kad tave pervėrė automato kulkos? Todėl norėtum tokio kūno, kad kulkoms jį pervėrus tau neskaudėtų? Tikinčiajam vis tiek tai būtų dvasinė kančia, kad Dievas jo brolį – kitą žmogų sukūrė, kaip tokį, kuris šaudo į kitus. Šventajam tikrai nekenkia, kad buvo nušautas, nes dėl to jis amžinų kančių nepatirs, tai netrukdo į Rojų patekti, o trumpam pakentėti netgi sveika  O vat tas kuris šauna patirs milžiniškas kančias, jei žaidimas nesibaigs. Va dėl ko kankinasi šventieji. Juk ne dėl savęs, o dėl kitų. Kaip tu nesupranti?! Akcentas čia dedamas ne ant fizinio skausmo, o ant dvasinio skausmo, todėl tavo technologijos nieko neduoda.

pasaulyje nera jokios neteisybes ir jokiu nuodemiu, yra tik tai ka patys zmones sau susigalvoja. labai norisi kazka apkaltinti, o tu kaltink tik save. jei tau pasaulis nepatinka tai del to kaltas tu asmeniskai, ir tu pats turi ji pataisysi o ne laukti kol ta padarys kazkoks dievas ar jezus.

O tai ką, aš ne tai sakau, kai kalbu apie vieną Dievą, kad jei mes esame aprašyti, tai visų pirma mes nesam dėl nieko objektyviai kalti ir negalima kaltinti nieko, nei kitų, nei savęs. Be tu realiai šitą mintį praktikoje parodyk, o ne tik tuščiai šnekėk. Žemėje yra milijardai žmonių, kurie sako – „aš tikiu Dievą“, bet visų jų balsas sudreba (mano irgi vis dar sudreba), nes jie patys iki galo netiki tuo, ką sako. Žinoma galima būtų tiesiog priimti teisingą tikėjimą, kad viskas yra iliuzija ir kad žmonės bet kokiu atveju jau yra Jėzaus atpirkti, kad viską jau Jėzus dėl jų padarė, tačiau jie nesugeba šitaip „susigalvoti“. Kadangi tingi taip „susigalvoti“, tenka dorotis su tuo, kas yra tikrai nesusigalvota ir iki skausmo realu. Taigi, lieka tik antroji išeitis - įsigilinti į šį iliuzijų pasaulį ir prie teisingo tikėjimo eiti erškėčiu keliu. Niekur nedingsi, norim gyventi taip kaip mums patinka – be kančių, be nepriteklių, be nemalonumų, be ligų, todėl tenka gilintis į tai, kodėl kenčiam, stengtis nebedaryti nuodėmių ir atpirkti kitų nuodėmes.

Būtent viską patiriam savo kailiu ir viską patys turim kruvinom rankom padaryt, todėl tu čia klaidingai išsireiškei, kad kažkas laukia „kol tą padarys Jėzus“. Žmonės patys atmetė Jėzaus norą dėl jų viską padaryti, nes nori patys daryti. Nu, tai nėra blogai, tik tiek, kad skausminga. Man tai nuo tų skausmų jau koktu, bet kitiems matyt to labai reikia, jie tiesiog springsta iškrypusiu pasitenkinimu. Kodėl žmonėm taip patinka skausmas??? Dėl laisvės?! Bet juk jos bet kokiu atveju nėra. O dėl tariamos laisvės šitiek kentėti ?! Kur sveikas protas? Kas man atsakys į šį klausimą???

tokiu budu liekam patenkinti abu, ir manjakas iskrypelis lieka pilnai patenkintas ir auka lieka sveika.tai ar tu nemanai kad tas variantas geresnis, nei sunaikinimas tu kurie neatitinka tavo mastymo?


Kaip beviltiškai materialu … Kaip tu dvasinius dalykus atitinkamai surikiuosi, ką?

Buvimas tokiu maniaku pats savaime yra blogis ir čia net neidomu, ką auka apie tai galvoja, ar jai skauda, ar jai nebeskauda. Juk ir dabar yra proto invalidų mazochistų, kurie patys prašysis, kad juos prievartautų, bet tai neatleidžia prievartautojo nuo atsakomybės, nes nusideda Dievo įsakymams. Nanotechnologijos niekada nepanaikins Dievo įsakymo būti doram :) Net jei auka ir visiškai nekentėtų fizine prasme ir visiems tai patiktų, vis vien tai, ką daro maniakas yra nuodėmė. Paklausiu primityviau – kaip manai ar sekso orgijos kelia fizines kančias duotuoju momentu? Juk nekelia, tai gal tai ir nėra nuodėmė, jei žvelgsim pagal tavo logiką?

Apskritai, ar nematai, kaip šios tavo kalbos atrodo iš šono? Tu visalaik kalbi apie kažkokius fantastiškus materialius dalykus. Aš tai, pavyzdžiui, kalbu apie fantastiškus dvasinius dalykus, nes jei tokie yra, tai jie jau dabar tokie egzistuoja, nereikia laukti jų kažkada ateityje, gali jau dabar pasiimt, jei sugebi. Niekas nesišaipys iš manęs, nes tai yra normalu kalbėti apie nematerialius dalykus, kaip fantastiškus esamuoju laiku. Tačiau kam kalbėti apie fantastiškus materialius dalykus, kai sprendžiam šiuo metu, šią akimirką esančias problemas. Kol kas tų “stebuklų” nėra, o tu visą laiką tik žadi ir žadi. Kaip nesupranti, jog tai niekaip nepraskaidrina nuotaikos to, kuris mirs jau už savaitės. Jam neberūpi tos ateities technologijos, vis tiek nenugyvens iki jų. Ką tokiam žmogui pasakytum, kaip padrasintum? Kad jo proproanūkėliai gyvens kitaip? Manai tai išsprendžia šiandienines problemas? Žmogų paskutinėj vėžio stadijoj besikamuojantį lovoje labiau žudo ne pats fizinis skausmas, o nuolatinis mąstymas, kodėl jam taip atsitiko, kuo jis nusidėjo, ką darė ne taip, kuo jis blogesnis už kitus ir pan. Jei netiki, nueik ir paklausk.

Dvasinės, psichologinės kančios yra daug daug bjauresnis dalykas nei fizinės kančios. Yra daug “kietakiaušių”, kurie geležinės valios ir užsigrūdinimo dėka be mažiausio aiktelėjimo gali bet kokius fizinius skausmus atlaikyti, bet palūžta, kai pamato, kad iš to jokios prasmės nėra. Pagaliau tu gali suleisti nuskausminamųjų, bet beprasmybės baimė dėl to nedingsta. Žmonės kenčia beprotiškus skausmus, o vis vien bijo mirti. Bet ko bijoti? Bent jau nebeskaudės ir tai būtų gerai.

Ar yra kokia prasmė kamuotis? Manau nėra, išskyrus vieną atvejį. Tai yra, jei jie tuos skausmus priima kaip auką už kitų žmonių nuodėmes, tai yra seka Jėzumi. Tada suprantu. Bet tam reikia tikėjimą turėti, nes kitaip ir tai atrodys beprasmiška. Bet jei tikėjimo neturi, tai kam kamuotis iš vis. Tačiau, ateistai yra tiek prisirišę prie šio gyvenimo, jog net geriau sutinka taip kamuotis, kad tik jo nepalikti, todėl jie tampa vertais tokios kankynės, tai kam tada skųstis. Argi tai nėra kvaila? Man tai nesuvokiama.

Deja ir tu pats greiiausiai nenugyvensi iki tų tavo aprašomų stebuklų, jei tokie dalykai apskritai materialiame būvyje bus. Tik pažiūrėk apie ką tu kalbi – apie žmogaus kūną, kuris “pats susirenka iš gabalų”. Na, o jei šiuo metu kūnai nesusirenka iš gabalų, tai ir problemas dera spręsti pasitelkiant tokias priemones, kokias įmanoma šiuo metu pasitelkti. Akivaizdu, kad šią sekundę dar žmonių kūnai nesusidėlioja iš gabalų ir kad blogio negalima išspręsti šiuo metu turimomis materialiomis priemonėmis. Lieka tik dvasinės kilmės priemonės, kurios dar neišbandytos, bet jos realios, todėl jų negalima lengva ranka atmesti. Verta pabandyti, tik reikia dirbti, o tam reikia laiko, o kad jo būtų, reikia atitraukti galvą nuo tuščių fantazijų ir tai padaryti daugeliui, nes vienam žmogui tai per sunki užduotis pakeisti dvasinius pasaulio pamatus.

Tu kalbėjai apie materialią priemonę, kaip spręsti blogio problemą, tai aš tau parodysiu dvasinio pobūdžio priemonę.

Žmogus turi dvasinių priemonių, kaip įveikti blogį ir likti ramybėje. Pakalbėkim apie vieną iš jų. Dievas taip pasakė: “Mano kerštas, ir aš atsilyginsiu” (laiškas Hebrajams 10,30). Taigi, kerštas. Be aš kalbu ne apie tokį kerštą, kaip jį supranta dauguma žmonių ir kokį aš pats ankščiau forumuose aprašiau kaip nuodėmę. Matai, kerštas pats savaime nebūtinai yra blogis arba velnio darbas. Jis tik gali būti panaudotas netinkamai ir tada tampa nuodėme, tampa blogiu. Kerštas idealiu atveju turi būti teisingumo pasireiškimas, bet jei panaudojamas neteisingai, tai netenka teisingumo, vadinasi toks kerštas yra išsigimęs. Tai jau tada nebe Dievo kerštas.

Kerštas tampa nuodėme tada, kai jis naudojamas meluojant. Jei tau sudavė per skruostą, o tu trenki atgal, tai tu sakai, kad atkeršiji, nes tau nekaltai trenkė pirmam, bet tu meluoji. Iš tikro tai net nelabai galima pavadinti kerštu ką tu padarei. Nes dviejų žmonių interakcijoje žvelgiant iš dieviškosios perspektyvios, t.y. žiūrint objektyviai iš šalies, nėra tokių dalykų, kaip pirmas kartas ar praeitis. Tu matai tik konkrečią “interakciją”, tu matai, kad du žmonės vienu metu trenkė vienas kitam. Nei vienas iš jų nėra teisus, todėl nei vienas nevykdo teisingo keršto. Abu yra skriaudikai. Taigi, kaip matai, trenkimas atgal nėra toks kerštas, apie kurį Dievas sako “tai mano kerštas”. O Dievas juk nuodėmių nedaro, todėl turim suprasti kad problema yra ne žodyje kerštas, o tai, ką žmogus padaro tuo žodžiu prisidengdamas.

Antra didelė problema yra tai, kad dažniausiai kerštas tampa nuodėme jau vien dėl to, kad taikomas netinkamam objektui. Juk jei šėtonas nusprendė tave sugundyti, kad tu trenktum kitam žmogui iš neteisingo keršto, tai jis gi tą gundymą atliks gudriai. Jis kitą žmogų paveiks taip, kad pirmas tau trenktų. Trumpam užvaldys kitą žmogų, kad tas tau trenktų. Kaip matai tikrasis niekadėjas yra ne tas kitas žmogus, o šėtonas, tai kodėl tu trenki tam kitam žmogui, o ne šėtonui? Argi čia teisingas kerštas? Juk keršyti teisingam objektui, tai keršyti šėtonui.

Iš to ką parašiau, galima padaryti išvadą, kad tavo kerštas turi netenkinti formalios lygties su tau padaryta skriauda ir kad tavo kerštas turi būti nukreiptas į tikrąjį kaltininką.
Bet tu paklausi, o tai kaip tada galima atkeršyti skriaudikui taip, kad tai nebūtų nuodėmė ir netgi Dievas nesupyktų, o priešingai įvertintų?

Pirmiausia pradedam nuo lygties. Jei tau trenkė per skruostą, o tu trenki atgal, tai tu išpildai formalią lygtį, t.y. smūgis=smūgis. Akivaizdu, kad tu nebūtum teisus ir tai nebūtų nenuodėminags kerštas jei taip padarytum, nes formali lygtis yra teisinga, tai kam tada dar keršyti, kam sakyti, kad tu vykdai teisingumą, jei jis jau ir taip yra. Tu negali sakyti, kad vykdei teisingumą, nes jau pati lygtis buvo teisinga. Norėdamas išlikti teisus tu tegali sakyti, kad trenkei kitam žmogui, nes tiesiog norėjai jam be priežasties trenkti. Toks prisipažinimas yra formaliai teisingas, nes tu nemeluoji apie tai, ką tu padarei, tačiau jis visvien nuodėmingas, nes Dievas draudžia agresiją dėl malonumo. Vadinasi, kai tau trenkia be priežasties, tu norėdamas teisigai atkeršyti, pirmiausia pats turi jam nesuteikti tos priežasties.

Toliau nagrinėjam tinkamo objekto problematiką. Kodėl apskritai yra negerai trenkti kitam žmogui atgal. Todėl, kad bet koks žmogus yra Dievo atvaizdas. Trenktum Dievo atvaizdui, o tai reiškia Dievui, bet ar tu turi teisę trenkti Dievui, kuris yra tobula meilė ir nieko neskriaudžia? Neturi tokios teisės. Tai kodėl tada trenki žmogui? Bet tu pasakysi, jog tas žmogus tau trenkė pirmas. Tačiau kaip tu manai, ar tau trenkė Dievas, t.y. Jo atvaizdas? Ne. Tau trenkė tikrai ne Dievo atvaizdas, nes Dievas yra geras, vadinasi jo atvaizdas to nepadarytų. Taigi, tau trenkė ne Dievo atvaizdas, o velnias, kuris buvo užvaldęs tą žmogų – Dievo atvaizdą. Tai tu man pasakysi, kad tu ir trenkei velniui, nes juk žmogus velnio užvaldytas, bet tu klysti. Nes velnias užvaldo tik pagundai sukelti, jis žmoguje negyvena, joks žmogus nėra velnio atvaizdas. Vadinasi tu atgal jau suduosi nebe velnio užvaldytam žmogui, bet Dievo atvaizdui ir net jei 99 proc. žmogaus gyvenimo praeitų užvaldytam velnio, vis vien tai Dievo atvaizdas, o ne velnio, todėl jo trankyti nevalia.

Taigi, kaip atkeršyti teisingai? Tu turi atlikti tokį veiksmą, kad nebūtum vertas pirminės skriaudos ir aktyviu veiksmu turi atkeršyti tikrajam objektui, t.y. velniui. Jei tu trenksi Dievo atvaizdui tai tu velniui nesuteiksi skausmo, o tik jį pradžiuginsi, nes juk to jis ir siekė, kad būtų trenkta Dievo atvaizdui, t.y. Dievui. Juk velnio toks yra pagrindinis tikslas, o tu pats jam dar ir padedi tai įvykdyti. Ar begali būti kas nors kvailiau? Bet jei tu netrenksi tam žmogui ir tik nueisi sau pasišvilpčiodamas tai irgi nebus labai gerai, nes tu tokiu būdu velniui neatkeršysi. Tiesiog atsitiks taip, kad jam takąrt nepavyko kažko sugundyti. Tai velniui skausmo nesukels. „Nu nepavyko, tai nepavyko bandysiu su kitu žmogumi“, - jis sau pasakys. O ir tau pačiam savijauta bus prasta, nes jausies taip, kaip kiekvienas jaučiasi, kol neatkeršijo, kol nepasiekė palengvėjimo. Juk žmogaus giluminis noras atkeršyti yra ne šiaip sau kažkokia nesąmonė, jis turi būti išpildytas, susikaupusi įtampa turi būti išlieta, kitaip žmogus ilgai negyventų. Palengvėjimas pasiekiamas tik suvokus, kad priešininkui irgi skauda. Taigi reikia atlikti kažkokius aktyvius veiksmus, nes skausmą gali sukelti tik aktyviai veikdamas.

Jei tu skriaudą sąmoningai priimsi, kaip tavo paties norėtą tam, kad būtų išpirktas tavo skriaudikas žmogus, tai tu pasieksi to, kad velnias dirbo geram tikslui, t.y. padarė gėrį. Velnias, kuris nori daryti tik blogį liks išdurtas, nes padarė gerą darbą, paneigė savo kaip velnio savastį. Vadinasi tu į jo pasaulį įneši truputį šviesos. Bet šviesa juk naikina tamsą ir tamsai tikrai labai skauda, kai ji naikinama. Demonai žviegs, kaip ant ugnies kepami. Kai šitai suvoksi ir sugebėsi įsivaizduoti, tau jau automatiškai pradings noras kažkaip skriausti tą kitą žmogų. Tu norėsi skriausti velnią, jį darydamas geru padaru.

Tau pasidarys lengva dar ir dėlto, kad ant kupros nieko nesineši, nes tu užmokestį, kurį gavai už tau padarytą skriaudą, tokiu būdu išleisi už kito žmogaus gerovę. O kuo mažiau pinigų ant kupros turi, tuo lengviau eini. Tai sakau ne šiaip sau, nes yra daug žmonių, kurie užmokestį prisiima. Jie netrenkia atgal skriaudikui, bet mėgaujasi tuo, kad dabar gali tą kitą žmogų smerkti, save laikyti geresniu už aną, save matyti, kaip arčiau Dievo sėdinti, liaupsinti save už tai, kad turėjo valios netrenkti atgal, t.y. džiaugtis, kad tai jie yra Dievo išrinktieji, tokie nuostabūs ir pan. Bet jiems sunku vaikščioti nes šitie „pinigai“ nuolat ant jų kupros.

Gerai, pasakysi, čia buvo kalbama apie tai, kai žmogų nuskriaudė kitas žmogus, bet kaip yra tais atvejais, kai žmogų nuskriaudžia gamta ar likimas? Ten irgi velnio darbas, jis už to slepiasi slepiasi, todėl reikia elgesio normos ieškoti pagal analogiją su tuo kas jau mano buvo pasakyta. Jei tau paskutinės stadijos vėžys, tai tave skriaudžia žmogaus fiziologijos ypatumai arba bendrai pasakius – gamta. Kaip reaguoti, kaip atkeršyti? Na jei tu keiksi Dievą, tai vėlgi tik pagelbėsi tam, kuris tikrai tave skriaudžia ir prakeikimo Dievui tik ir siekia. Dievą keikti nevalia. Jei tu sakysi, kad taip tau ir reikia, nes buvai blogas žmogus, tai bus jau geresnis variantas, nes tu bent jau nemeluosi formaliai, tačiau tai neparodo tikro tikėjimo, nes pagal tikrą tikėjimą, joks žmogus neturi asmeninės atsakomybės. Smerkdamas save, tu numirsi su baisiu nevilties gniužulu širdyje, tarsi pats save prakeikęs. Vienintelė išeitis yra kančias skirti kažkam, bet ne egoizmo vedamam tikslui. Todėl sakyk šitaip:
“Aš kenčiu siaubingai ir galėčiau tuo prieš visus pasididžiuoti arba galėčiau pasakyti, kad išpirkau visas savo nuodėmes. Juk niekam net nebuvau tokių kančių sukėlęs, kokias pats kenčiu. Tačiau aš noriu mirti nuodėmingas ir tegul nei viena mano kaltė nebūna uždengta. Bet šita kančia tebūnie neveltui, ja aš išperku visų kitų žmonių, tuos kuriuos nuskriaudžiau ir tuos kurie mane skriaudė, kaltes”.

Šitokiu būdu išsaugosi žmogaus orumą ir sukelsi kančias velniui.

Atsisakyk bet kokio užmokesčio. Jei tave įžeidė, neįsižeisk, nes teisė įsižeisti yra tas užmokestis kurį gauni už įžeidimą. O tu mesk tai į šalį. Negali sutrukdyti kitam tavęs žeminti, tai bent pats savęs nežemink pasiimdamas užmokestį – teisę smerkti kitą ir įsižeisti. Geriau negauti jokio užmokesčio, bet neapsikvailinti. Žmonės juk turi išlaikyt elementarų orumą.
Kyras1
 
Pranešimai: 104
Užsiregistravo: Pir Rgp 10, 2009 11:01 pm

Re: Kas yra geris ir blogis.

Standartinė Kyras1 » Šeš Gru 05, 2009 10:51 pm

as net ir dabartinemis tecnologijomis galeciau tave priversti is sirdies garbinti velnia. galeciau tavo siela perprogramuoti i betka.


Žinai geriausia technologija yra kirvis, kai trenki per galvą ir net nereikia vargintis kažką perprogramuoti :) arba persiprogramuoja automatiškai.

Vėlgi, tu giriesi tuščiai. Nėra tokių materialių technologijų, nebent tų turėjai mintyje mano nurodytą techologiją. Bet manosios technologijos leidžia iš šalies daryti poveikį kito žmogaus sielai tik į gerą pusę, t.y. tu gali pasiekti tokio stebuklo, kad objektas iš Sauliaus virsta Pauliumi, bet ne atvirkščiai. Nėra priešingai veikiančios technologijos, nes ji tokia neįmanoma dėl realiai egzistuojančio Visatos bionergetinio sureguliavimo. Visokios Juodosios magijos yra skirtos tik gundriai pasitelkus Karmą sukelti kančias kažkam, bet jos niekada žmogaus sielos neperprogramuos į blogesnę. Žmogus velnią garbina ir taip, natūraliai. Jie juodoji magija paveikė žmogų, tai tik dėl to, kad jis jau velnią garbina, todėl velnio priemonės gali jį pasiekti. Perprogramavimo nėra šioj vietoj.


O realiai esamos materialios technologijos tėra tik “mandresnis” būdas išoriškai paveikti žmogaus kūną, taip paveikiant ir jo žmogaus mąstymą, bet tai pasireiškia tik jo naikinimu ar sužalojimu. Pabandyk tu su savo tom technologijom pasiekti, kad Šiaurės Korėja taptų taikia valstybe. Juk reikia tiek nedaug. Užtektų tik perprogramuoti jos lyderio, kuris ją valdo kaip koks monarchas, smegenis. Perprogramuok, kad jis staiga pareikštų, kad jo šalis keičia kursą. Niekas nedrįs jam stoti skersai kelio. Deja, tavosios techologijos leidžia žmogų keisti tik tiek, kaip pavyko pakeisti saugumo karininko V. Pociūno mąstymą, kad jis iššoktų per langą, jei žinoma bent tokios techologijos egzistuoja, nes gal buvo tiesiog taip, kad jį kažkas išstumė. Bet tarkim, kad sugirdė šiam karininkui kažkokių kvaišalų. Gerai, dabar tu sugirdyk šiuos pažangiausios kartos kvaišalus Šiaurės Korėjos diktatoriui. Jis apdujęs irgi gali pasakyti, kad keičia šalies kursą, bet kas jo tos valios paisys? Juk matys, kad jam stogas nuvažiavęs. Štai tau ir tos technologijos…

Nu tarkim sugirdytum kažkokių “super duper” chemikalų žmogui arba kažkokių skleidžiamų bangų pagalba jį paveiktum ir jis pradėtų garbinti velnią, bet kokia vertė iš to? Kokią vertę beturi zombis? Net ir velniui reikia nuoširdaus žmogaus atsidavimo. Tik iš tokios būsenos išplaukiantys veiksmai turi kažkokį svorį.

Tiesa yra psichologinio pobūdžio priemonių paveikti žmogaus psichiką ar paklaužti jo valią. Štai sektos yra labai įgudusios toje srityje. Bet net ir jos gali paveikti ne bet kokį individą, o tik kokį nors jau “nukreizėjusį” individą, neturinti savo aplinkoje normalių šiltų santykių su kitais žmonėmis. Tokio asmens, kaip aš ar tu, sektos niekaip nesuviliotų, tai neįmanoma.

Tai tiesa, slaptosios tarnybos žino įvairių psichologinio poveikio taktikų, bet sveikos valios žmogaus jos negali paveikti kitaip, kaip tik jį sunaikinant apskritai, kaip asmenybę. Bet išprotėjęs žmogus tėra tik zombis. Jo veiksmai tikrai nebus jam nuodėmės. Tai tas pats, jei jis būtų jau miręs. Nuodėmės bus tiems, kas jį už vadelių laiko. Ar verta bijoti šių specialistų? Tikrai ne. Juk ne savo noru gimei, tai ir tavo mirtis nuo tavo norų nepriklauso.

O kokia prasmė iš vis kam nors taip perpogramuoti sielą, kad jis garbintų velnią? Koks motyvas? Šiaip žmonėms rūpi išgauti kažkokius resursus, tai yra jie gali veikti kitą žmogų, kad iš jo kažką gautų. CŽV ir KGB neužsiima tokiais niekais, kaip satanistų skaičiaus padauginimas. O ir satanistai turdami tas technologijas vis tiek pirmiau neišvengiamai turės žmogų paversti zombiu, kad vykdytų jų valią. Tai joks stebuklas. Tai joks sielos perprogramavimas, tai tik žmogaus, kaip nepriklausomos mąstančios būtybės sužalojimas ir sunaikinimas. Tikras stebuklas buvo, kai Jėzaus Kristaus apaštalų persekiotojas lyg niekur nieko pats staiga tapo tokiu kaip anie. Tai atsitiko nepaverčiant jo zombiu. Bet kartoju, dar nebuvo stebuklo, kad šventasis lyg niekur nieko pradėtų garbinti velnią.

Mano skleidžiamo tikėjimo tikslas niekada nebuvo kažkoks tuščias galių vaikimasis. Todėl man labai keista, ką čia rašai apie technologijas. Kaip ir minėjau ankščiau, man reikia iš žmonių tikro tikėjimo, kurio esmė yra laisvanoriškas įtikėjimas. Iš to ką žmonės kalbės aš suprasiu ar jie turi tokį tikėjimą. Jei atsirastų dar vienas žmogus turintis tokį tikėjimą, aš mielai jo klausyčiaus ir tai būtų labai laimingas patyrimas. Apie tai juk jau rašiau, bet tu tiesiog nepasivarginai paskaityti. Nueik į šitos diskusijos trečio puslapio pačią pabaigą.

Šitaip kalbėdamas apie kažkokias materialias technologijas, tu rodai tik elementarų nepilnavertiškumą ir baimę. Tu neigi nematerialų pasaulį, bet kažkodėl jaučiasi savotiška baimė, kuri pasireiškia nematerialių dalykų niekinimu. Vadinasi tu pripažįsti tuos dalykus, tik jų nesupranti, todėl jie tau tokie baugūs. Patikėk žmogaus sielą tikai galimą iš šalies valingai perprogramuoti, bet tik į vieną pusę ir tai padaryti išeina tik nematereliomis technologijomis ir tik iš meilės tam žmogui.


Suprask gi esmė ne techologijose, o žmogaus širdyje. Jei žmogus nori kažką nužudyti, tai jam nereikia vargti tam, kad išmokti bioenergetinių būdų užmušti kitą. Lengviau tai visada padaryti tiesiog su šautuvu. Bet net ir tai yra prabanga, nes realiai visai užtenka ir kirvio. Atitinkamai yra ir su priemonėmis priversti žmogų kažką garbinti ar jį perprogramuoti. Jei vadovaujiesi elementaria logika ir sugebi kiek galima objektyviau stebėti kas vyksta pasaulyje, tai tu nesunkiai pastebėsi, kad nėra vienpusių dalykų. Visados bus veiksmas ir atoveiksmis. Štai pavyzdžiui pats efektyviausias ginklas – atominė bomba negali būti panaudota, nes tai reikštų susinaikinimą. Lygiai taip ir su bet kokiomis “mandromis” technologijomis.

Toliau kitas niuansas. Turbūt esi girdėjęs apie Aikido. Esmė yra panaudoti priešininko jėgą prieš jį patį. Materialiame pasaulyje yra įmanoma, kad kažkas gali įremti ginklą kitam į sprandą ir auka nieko negali padaryti, bet subtiliajame lygmenyje yra kitaip. Čia laisvas rankas visada turi abi pusės, bet kur kas didesnes galimybes turi tas, kuris yra užpultas. Jis pirmas turi pasirinkimo teisę. Jei jis suklysta, tada jau užpuolikas perima iniciatyvą. Kuo didesnę agresiją tau rodo, tuo didesnis sunaikinimas gresia ir pačiam agresoriui. Tereikia tik suvokti, kaip tai permesti ant agresoriaus. Todėl būkštauti blogų žmonių neverta, reikia bijoti to, kuris sielą gali supurvinti, t.y. tik velnio.

Tačiau joks žmogus neturi galimybių gintis prieš veiksmus, kurie yra dvasiniam labui, čia Aikido nesuveiks. Todėl išties galima perprogaramuoti kitų žmonių sielas, jei tai darai iš tikros meilės jiems ir sieki, kad jie patirtų tikrą dvasinę laimę. O visokios materialios priemonės, ginklai, chemikalai, psichotropinės medžiagos, radiacija, neišvengiamai paveiks bet kokį kūną, bet ne dvasią. Bet kam tu visų įmantribių, jei užtenka ir kirvio.


jei dievas ar vlnia nesugeba atlikti tokiu elementariu dalyku tai jie zinai labai niekingi padarai. visagaliui dievui deretu pasiskaityti KGB ir CZV dokumentus.


KGB ir CŽV dideliu protu nepasižymi.

Štai, kad ir visa ekstrasensų armija, kur KGB surinko??? Atrodė, kad dabar tai jau viskas – užvaldys visą pasaulį. Pavyzdžiui, kam organizuoti sudėtingą opreracija kokiam Kenedžiui nudobti, jei galima Kenedžio sielą užprogramuoti, kad jis pats sau peiliuką po kalu pasikištų… Deja, vietoj naudos, priešingai, jie susidūrė su didelem problemom, sužinojo kažką tokio labai baugaus, kad į kelnes pridėjo. Neaišku ką sužinojo, bet aš spėju, kad įsitikino, jog žmonės nebeturi ateities. Tu pagalvok kas turėtų nutikti, kad žmogus atsisako toliau vykdyti tyrimą. Tai negirdėtas dalykas. Bet čia juk baisiau nei branduolinės bombos, nes branduolinės bombos pačios savaime nesprogsta. O čia mano spėjimu aptiko tokia “atominę bombą”, kurios neįmanoma kotroliuoti. Taigi šis reikalas buvo “parištas”. Vėl susikoncentravo ties cheminių medžiagų ir kitokių fizinių veiksnių poveikio žmogaus kūnui (būtent kūnui, o ne sielai) tyrimų. Ir dabar juos domina nebe ekstrasensai, o … autistai. Va taip va. Tokios žinios šiai dienai.

jei tu meginsi laimejima duoti be zadimo jis neteks prasmes zaidimas reikalingas kad iprasminti atpilda.


Va tu ir vėl kalbi apie žaidimą žaidimo kategorijomis. Tam kad objektyviai analizuoti, reikia sugebėti abstrahuotis nuo tiriamo objekto. Ką reiškia žodis “įprasminti”, jei ne tai, kad žaisti, kas yra niekam tikęs užsiėmimas. Juk mano tikėjimas kalba ne apie medalio gavimą. Apie medalio gavimą kalba visos kitos pasaulio religijos, tik ne mano. Priešingai, pagal mano tikėjimą tikrasis prizas yra pats suvokimas, kad reikia kuo greičiau mesti tą žaidimą ir tuos medalius, kurie prie žaidimo riša, nes yra daug malonesnių užsiėmimų nei draskytis dėl kažkokių medalių ir suteikti didesnę nei 2 litų vertę apskritai beverčiam daiktui. Mano tikėjimas ne pralaimėti žaidimą siūlo ir ne jį laimėti, o nustoti žaisti išvis.

reikia kad butu daug teisingumo variantu, reikia ne vienos tiesos ir ne vienos nuomones. as noriu kad kiekvienas butu unikali asmenybe ir neikas negaletu i ta unikaluma niekada kesintis.


O tai kokios problemos? Aš su savo tikėjimu nieko neprievartauju, bet išeina, kad tu pats “prievartauniesi” kažkodėl. Bet juk šis mano tikėjimas irgi yra toks “unikalus“, todėl jo negalima peikti ar išnaikinti. Jis, beje, atsirado, šalia tavosios tiesos. Atsirado vėliau ir nori išgyventi. Viskas OK, aš irgi už pliuralizmą. Mano tikėjimas visiškai nėra agresyvus, niekas nesiruošia persekioti jokia forma kitaip manančių, tai ko tu pergyveni? O jei bijai, kad gal aš teisus esu, tai kogi neprisijungi? O jei manai, kad tai “tik vėjai”, tai ko bijotis tada? Man nepatinka, kad statai mane greta musulmonų ekstremistų. O jei ir pradėčiau elgtis kaip jie, tai tas elgesys prieštarautų tam mano tikėjimui. Tada galėtum mane asmeniškai smerkti, bet jokiu būdu ne mano tikėjimą.

Panagrinėkim praktiškai. Kaip kovoti su musulmonų teroristais? Nekalbėsiu apie materialias priemones, bet apie dvasines. Reikia juos diskredituoti, bet tai padaryti tinkamai, kad suveiktų. Reikia surasti jų silpniausią vietą. Išties pati silpniausia vieta yra prieš pat teroro akto pradžią, kai jie labiausiai suabejoja tuo ką daro. Tad jei nebūtų to „Alach akbar“ jiems ieko ir nesigautų. Visa esmė yra tame „Alach akbar“. Jie numirė, bet jų pasekėjai turi išgirsti, kad anie žuvo ne Alacho, o velnio valią vykdydami. Aukų artimieji jokiu būdu neturi keikti musulmonų religijos ir visų musulmonų apskritai, nes daro nuodėmę ir tampa verti tos netekties, kurią patyrė. O kaip gi kitaip, jei jie meluoja?! Teroristai meluoja sakydami, kad Alacho valia sprogdina, o aukų artimieji jiems antrina teigdami, kad tikrai Alacho vardu sprogdina. Argi jie visi nėra bendradarbiai. Ar būna kas nors dar kvailiau??? O juk yra dėsnis, kad prakeikta giminė naikina save pačią. Tai štai, vieni melagiai naikina kitus tokius pačius melagius.


reikia ne spresti kaip sunaikinti nuodemes, o kaip su jomis rasti kompromisa ir kaip su nuodememis bendradarbiauti.


Niekam neįdomios būtų tos nuodėmės, jei ne tai, kad jos yra kančių priežastis šioje istorijoje. Tradicinės religijos ieško būdų, kaip nuodėmes išnaikiti, nes tikisi, kad neliks kančių. Joms nelabai sekasi, nes tiesa ta, kad pirmiau yra sukuriama žmogui kančia, o nuodėmė tėra tik kaip vėliau sugalvotas pagrindimas, kodėl jis kenčia. Įrodymas to yra tai, jog žmogus, kuris nebedaro nuodėmių vis tiek kenčia. Pavyzdys yra Jėzaus istorija. Kadangi nebebuvo galima pateisinti jo kančios jo paties nuodėmėmis, jos buvo pateisintos kitų žmonių nuodėmėmis, kuriuos Jėzus atpirko. Tokiu būdu mes prieinam išvados, jog šiame gyvenime kančių neįmanoma niekaip išvengti. Ar tai reiškia, kad galiu daryti nuodėmes, nes jei reikės kentėti, tai koks skirtumas už kieno - savo ar kito žmogaus nuodėmes kentsiu? Štai čia ir atsiranda tavoji mintis, kad gal reikia bendradarbiauti su nuodėmimis, nes juk vis tiek laukia kančia. Bet aš su tuo nesutinku. Nesutinku ne dėl to, kad tai nesamonė, o todėl, kad tai morališkai ydinga. Man nepatinka pats susitaikymas su tuo, kad kančia yra neišvengiama. Taip, ati tiesa, kad neišvengiama, bet tai nėra gerai. Tokios pozicijos reikia laikytis. Net jei tai ir teisybė, tai reikia su tuo vis viejn idėjiškai nesutikti. Manau, kad reikia toliau ieškoti būdų, kaip sunaikinti kančias. Dvasinėje plotmėje aš tai regiu, kaip sugebėjimą kančias diskredituoti, nes jos nors ir dėl to nepranyksta, bet žmogaus nebegalima įtikinti, kad jos teisingos.


neturi buti jokio "tesingumo" net termino turi buti tiesiog veiksmas ir atpildas uz veiksma.
bausme nera tesingumas tai tiesiog atpildas, jei tu i mane smeigsi peiliu busi pakartas jokio bausme jokio tesingumo jokio gerio ar blogio, tiesiog veiksmas ir atpildas uz veiksma


Žmogus per daug ribotas ir kvailas, kad sukurtų tobulas taisykles, todėl tokie patarimai tik sukelia dar didesnę sumaištį. Atmink, kuo paprastesnė taisyklė tuo didesnė neteisybė gali išsikeroti. Kuo labiau teismo sprendimas remiasi konkretaus atvejo analize, tuo didesnė teisybė ir atvirkščiai.

Ir kas be ko, tokios priemonės visiškai nenaikina blogio. Naikina žmones, bet ne blogį.


tikiuusi pabaiga tada bus atidedama neribotam laikui bu mazdaug 10e50 metu tada visata oficialiai turetu mirti tai nelabai liks kur ir kam zaisti


O gaila, kaip taip ilgai :( Man tai nekokios žinios, nes teks tiek pat ilgai laukti…. :(

Paskaityk ką mano budistai (Wikipedia.org)

Various traditions within Buddhism believe in certain specific bodhisattvas. Some bodhisattvas appear across traditions, but due to language barriers may be seen as separate entities. For example, Tibetan Buddhists believe in various forms of Chenrezig, who is Avalokitesvara in Sanskrit, Guanyin (other spellings: Kwan-yin, Kuan-yin) in China and Korea, Quan Am in Vietnam, and Kannon (formerly spelled and pronounced: Kwannon) in Japan. Jizo or Ti Tsang is another popular bodhisattva in Japan and China (Ksitigarbha in Sanskrit). Jizo is known for aiding those who are lost. His greatest compassionate Vow being: "If I do not go to the hell to help the suffering beings there, who else will go? ... if the hells are not empty I will not become a Buddha. Only when all living beings have been saved, will I attain Bodhi."
Pollock (2005): p. 43) provides a teaching story that evocatively describes the "nature of a Bodhisattva" and mentions 'circumambulation' (Tibetan: skor ba):
The nature of the Bodhisattva is apparent from a teaching story in which three people are walking through a desert. Parched and thirsty, they spy a high wall ahead. They approach and circumnavigate it, but it has no entrance or doorway. One climbs upon the shoulders of the others, looks inside, yells "Eureka" and jumps inside. The second then climbs up and repeats the actions of the first. The third laboriously climbs the wall without assistance and sees a lush garden inside the wall. It has cooling water, trees, fruit, etc. But, instead of jumping into the garden, the third person jumps back out into the desert and seeks out desert wanderers to tell them about the garden and how to find it. The third person is the Bodhisattva.[14]
Kyras1
 
Pranešimai: 104
Užsiregistravo: Pir Rgp 10, 2009 11:01 pm

Re: Kas yra geris ir blogis.

Standartinė Digix » Tre Gru 09, 2009 5:40 pm

matau tu pats nesugebi atskirti materialiu nuo fiziniu dalyku.
kagi aiskink kas ta dvasine kancia tokiu taveju ir prasom taip kad jos priezastis nebutu fizinis pasualis.

Tau kančia, kad tave pervėrė automato kulkos? Todėl norėtum tokio kūno, kad kulkoms jį pervėrus tau neskaudėtų? Tikinčiajam vis tiek tai būtų dvasinė kančia, kad Dievas jo brolį – kitą žmogų sukūrė, kaip tokį, kuris šaudo į kitus.

stai cia yra tavo logikos problema: jei kitiems neskauda kai i juos saudo automato kulkomis tai kodel kazkas turetu del to jaudintis kad dievas sukure toki kuris saudo? nu tai saudyk kiek patinka man ka rupi kad i mane ar kitur saudai? jug mums neskauda ir nekenkia. ar tu labai kankiniesi kai vaikai kieme saudosi is vandens pistoletu? ar tu labai nori nutraukti ju zaidima?

taigi mano tesniologijos duoda metodus kaip iveikti pati kancios pagrinda. tau tiesiog nelieka pagrindo dvasinem kančiom. Nu nebent koks nors kvailys sugalvos kentėti del to kad kai kurie žmones pasirinko kazka kas jam asmeniškai nepatinka.

Būtent viską patiriam savo kailiu ir viską patys turim kruvinom rankom padaryt, todėl tu čia klaidingai išsireiškei, kad kažkas laukia „kol tą padarys Jėzus“. Žmonės patys atmetė Jėzaus norą dėl jų viską padaryti, nes nori patys daryti. Nu, tai nėra blogai, tik tiek, kad skausminga. Man tai nuo tų skausmų jau koktu, bet kitiems matyt to labai reikia, jie tiesiog springsta iškrypusiu pasitenkinimu. Kodėl žmonėm taip patinka skausmas??? Dėl laisvės?! Bet juk jos bet kokiu atveju nėra. O dėl tariamos laisvės šitiek kentėti ?! Kur sveikas protas? Kas man atsakys į šį klausimą???


Geras klausimas , i kurie manau kiekvienas vaikas atsakymas pasakys nueik i pramogu parka ir pasiuyk pvz uz kanors pasivazineti amoerikoniskais kalneliais, kad tam zmogui nreiketu patirti tu kanciu arba paziulyk uz kita zmogu pazaisti paintballa o zinai skauda kai i tave saudo net zelatininem kulkom. paziuresim kiek zmoniu atsisakys tu kanciu.
taip, nes visi neturime nieko pries nedideles kancias ir net patys jas psirenkame. kai pvz turime filmo dvd ir kankinames iki galo ziuredami speliodami kas ten nus zudikas o ne gretai persukame i pabaiga ir paziurime kaip pasibaige.

taigi tu pirma atsakyk i klausima koks tas bus pasaulis be kanciu o tada galima bus pilnai atsakyti i tavo klausima.

Buvimas tokiu maniaku pats savaime yra blogis ir čia net neidomu, ką auka apie tai galvoja, ar jai skauda, ar jai nebeskauda. Juk ir dabar yra proto invalidų mazochistų, kurie patys prašysis, kad juos prievartautų, bet tai neatleidžia prievartautojo nuo atsakomybės, nes nusideda Dievo įsakymams. Nanotechnologijos niekada nepanaikins Dievo įsakymo būti doram :) Net jei auka ir visiškai nekentėtų fizine prasme ir visiems tai patiktų, vis vien tai, ką daro maniakas yra nuodėmė. Paklausiu primityviau – kaip manai ar sekso orgijos kelia fizines kančias duotuoju momentu? Juk nekelia, tai gal tai ir nėra nuodėmė, jei žvelgsim pagal tavo logiką?

tavo logika yra absurdiska. tai nori psakyti kad net jei mes sakykim zaidziam kompiuterini zaidima kuriame taskom kapojame vienas kitam galvas ir kitas kuno dalis 5 kartu per minute tai yra nuodeme? nuo tu remiesi tekdamas tokais nesamones? isvis prie ko cia tie dievo isakymai? sitas durnius dievas juos mus uzdejo tik tam kad is musu maonuma atimtu ar kaip cia?
o del orgiju tai kancias jos gali sukelti tiem kas mato bet nedalyvauja nu arba yra impotentas. tai zinoma is pavydo sakys kad cia nuodeme. jug nesazininga kad kiti linksminasi o as negaliu. geriaus ir kitiek negalima tada.
jei prietarauji prasom patekti normalius argumentus kodel tai blogai.

noriu perpeti kad manes nepavyks uzkabinti jausmais, as net labisuais negincitina tiesa pirma ivertiniu logiskai ir tik pasveres visus dalykus atsakysiu ar tai blogai ar gerai.

Atsisakyk bet kokio užmokesčio. Jei tave įžeidė, neįsižeisk, nes teisė įsižeisti yra tas užmokestis kurį gauni už įžeidimą. O tu mesk tai į šalį. Negali sutrukdyti kitam tavęs žeminti, tai bent pats savęs nežemink pasiimdamas užmokestį – teisę smerkti kitą ir įsižeisti. Geriau negauti jokio užmokesčio, bet neapsikvailinti. Žmonės juk turi išlaikyt elementarų orumą.

nu del tavo kersto teorijos manau beprasmiška kalbėti kol neišsiaiškinome pagrindu


Vėlgi, tu giriesi tuščiai. Nėra tokių materialių technologijų, nebent tų turėjai mintyje mano nurodytą techologiją. Bet manosios technologijos leidžia iš šalies daryti poveikį kito žmogaus sielai tik į gerą pusę, t.y. tu gali pasiekti tokio stebuklo, kad objektas iš Sauliaus virsta Pauliumi, bet ne atvirkščiai. Nėra priešingai veikiančios technologijos, nes ji tokia neįmanoma dėl realiai egzistuojančio Visatos bionergetinio sureguliavimo. Visokios Juodosios magijos yra skirtos tik gundriai pasitelkus Karmą sukelti kančias kažkam, bet jos niekada žmogaus sielos neperprogramuos į blogesnę. Žmogus velnią garbina ir taip, natūraliai. Jie juodoji magija paveikė žmogų, tai tik dėl to, kad jis jau velnią garbina, todėl velnio priemonės gali jį pasiekti. Perprogramavimo nėra šioj vietoj.

jei nezinai kaip nereisakia kad nera pasiakityk apie tai kaip veikia smegenys manau suporasi kaip jas programuoti. ir cia jokio magijos nereikia. zmones ta programavima naudoja nuolat ant savo vaiku , tik patys to nesuvokia ir gauna daznai atbulus rezultatus nei norejo.

O realiai esamos materialios technologijos tėra tik “mandresnis” būdas išoriškai paveikti žmogaus kūną, taip paveikiant ir jo žmogaus mąstymą, bet tai pasireiškia tik jo naikinimu ar sužalojimu. Pabandyk tu su savo tom technologijom pasiekti, kad Šiaurės Korėja taptų taikia valstybe. Juk reikia tiek nedaug. Užtektų tik perprogramuoti jos lyderio, kuris ją valdo kaip koks monarchas, smegenis. Perprogramuok, kad jis staiga pareikštų, kad jo šalis keičia kursą. Niekas nedrįs jam stoti skersai kelio. Deja, tavosios techologijos leidžia žmogų keisti tik tiek, kaip pavyko pakeisti saugumo karininko V. Pociūno mąstymą, kad jis iššoktų per langą, jei žinoma bent tokios techologijos egzistuoja, nes gal buvo tiesiog taip, kad jį kažkas išstumė. Bet tarkim, kad sugirdė šiam karininkui kažkokių kvaišalų. Gerai, dabar tu sugirdyk šiuos pažangiausios kartos kvaišalus Šiaurės Korėjos diktatoriui. Jis apdujęs irgi gali pasakyti, kad keičia šalies kursą, bet kas jo tos valios paisys? Juk matys, kad jam stogas nuvažiavęs. Štai tau ir tos technologijos…
sita innoruosime nes matau nezinai apie ka kalbama.

Nu tarkim sugirdytum kažkokių “super duper” chemikalų žmogui arba kažkokių skleidžiamų bangų pagalba jį paveiktum ir jis pradėtų garbinti velnią, bet kokia vertė iš to? Kokią vertę beturi zombis? Net ir velniui reikia nuoširdaus žmogaus atsidavimo. Tik iš tokios būsenos išplaukiantys veiksmai turi kažkokį svorį.

ne chemikalai yra pagrindas. zombiu darymas names nedomina. as butent kalbu apie mastymo pakeitima. tiesa jei zmogus turi priesinga mastyma nei mums reikia tai visdelto gali tekti ji paversti zombiu ir paskui is zombio nauju zmogumi. bet jei reikia tik siek tiek pakoreguoti tai galima ir be zombifikacijos.

O kokia prasmė iš vis kam nors taip perpogramuoti sielą, kad jis garbintų velnią? Koks motyvas? Šiaip žmonėms rūpi išgauti kažkokius resursus, tai yra jie gali veikti kitą žmogų, kad iš jo kažką gautų.
taip tu i karta absoliuciai teisus, protingas satanistas niekada nedarys kitu satanistais iskyrus savo draugus :)
as tokiu aveju butent zmonems iprogrmuociau tokia kaip tavo teorija apie "viena dieva" ir su malonumu tau suteikciau didizuli finansavima ir priemones kad atliktum zmoniu programavima taip kaip tu nori su salyga kad tu nenustatinetum zmoniu pries mane asmeniskai :D
Bet kartoju, dar nebuvo stebuklo, kad šventasis lyg niekur nieko pradėtų garbinti velnią.
Yra tokiu stebuklu daugybe. tiesa sakant daug daugiau nei atbulai.
galeciau save i ta skaiciu irasyti.

Šitaip kalbėdamas apie kažkokias materialias technologijas, tu rodai tik elementarų nepilnavertiškumą ir baimę. Tu neigi nematerialų pasaulį, bet kažkodėl jaučiasi savotiška baimė, kuri pasireiškia nematerialių dalykų niekinimu. Vadinasi tu pripažįsti tuos dalykus, tik jų nesupranti, todėl jie tau tokie baugūs. Patikėk žmogaus sielą tikai galimą iš šalies valingai perprogramuoti, bet tik į vieną pusę ir tai padaryti išeina tik nematereliomis technologijomis ir tik iš meilės tam žmogui.

va butent as neneigiu tokio nepaterialaus psaulio ir manau esu turbut vienitelis kuris supranta kas tai yra isvis. kadangi pvz tu kalbi apie dvasini pasauli bet nuolat naudojiesi materialus psauslio principais ir savokomis jame. tave pavadincisu pseudodvasiniu materialistu. nes tu neturi jokio dvasinio pasaulio tik materialaus pasaulio atvaizda dvasiniame. bet nelabai suvoki butent paties dvasinio pasualio esme.


Suprask gi esmė ne techologijose, o žmogaus širdyje. Jei žmogus nori kažką nužudyti, tai jam nereikia vargti tam, kad išmokti bioenergetinių būdų užmušti kitą. Lengviau tai visada padaryti tiesiog su šautuvu. Bet net ir tai yra prabanga, nes realiai visai užtenka ir kirvio. Atitinkamai yra ir su priemonėmis priversti žmogų kažką garbinti ar jį perprogramuoti. Jei vadovaujiesi elementaria logika ir sugebi kiek galima objektyviau stebėti kas vyksta pasaulyje, tai tu nesunkiai pastebėsi, kad nėra vienpusių dalykų. Visados bus veiksmas ir atoveiksmis. Štai pavyzdžiui pats efektyviausias ginklas – atominė bomba negali būti panaudota, nes tai reikštų susinaikinimą. Lygiai taip ir su bet kokiomis “mandromis” technologijomis.

taigi tavo patie principu jei dvasinis pasaulis susijes su materialiu. ir visi veiksmai turi atoveiksmi, tada logiskai mastant manipuliuodami materialiu pasauliu galime paveikti dvasini. sito nepaneigsi, nes pats katik taip pasakei. o tecnologijos yra ta priemone kaip daryti toki poveiki. zinoma kadangi dvasinis pasaulis nera taip lengvai matomas kad galėtum ji kirviu apdoroti, reikia subtiliu priemoliu.


KGB ir CŽV dideliu protu nepasižymi.
tuo didesne geda dievui kd net silnaprociai us ji protingesni. :D
tavo zinios biski is konspiracijos teoriju srities, as kalbu apie realius metodus.
vienas is ju sakykim panaudojant LSD tu panaikini zmogaus suvokima tarp realybes ir vitualumo, ir tada ivairiais virtualiais poveikiais tu irasai zmogui nauja infornacija i smegenis. Sitaip tu gali zudika sventuoju paversti pagydyti alkoholika tiesa kadangi nezinome pilnai kas tose smegenyse jau yra rezultatas nera labai nuspejamas, bet bandyti galima.

Va tu ir vėl kalbi apie žaidimą žaidimo kategorijomis. Tam kad objektyviai analizuoti, reikia sugebėti abstrahuotis nuo tiriamo objekto. Ką reiškia žodis “įprasminti”, jei ne tai, kad žaisti, kas yra niekam tikęs užsiėmimas. Juk mano tikėjimas kalba ne apie medalio gavimą. Apie medalio gavimą kalba visos kitos pasaulio religijos, tik ne mano. Priešingai, pagal mano tikėjimą tikrasis prizas yra pats suvokimas, kad reikia kuo greičiau mesti tą žaidimą ir tuos medalius, kurie prie žaidimo riša, nes yra daug malonesnių užsiėmimų nei draskytis dėl kažkokių medalių ir suteikti didesnę nei 2 litų vertę apskritai beverčiam daiktui. Mano tikėjimas ne pralaimėti žaidimą siūlo ir ne jį laimėti, o nustoti žaisti išvis.

tai kodel tu negali isvardinti tu malonesniu uzsiemimu?

O tai kokios problemos? Aš su savo tikėjimu nieko neprievartauju, bet išeina, kad tu pats “prievartauniesi” kažkodėl. Bet juk šis mano tikėjimas irgi yra toks “unikalus“, todėl jo negalima peikti ar išnaikinti. Jis, beje, atsirado, šalia tavosios tiesos. Atsirado vėliau ir nori išgyventi. Viskas OK, aš irgi už pliuralizmą. Mano tikėjimas visiškai nėra agresyvus, niekas nesiruošia persekioti jokia forma kitaip manančių, tai ko tu pergyveni? O jei bijai, kad gal aš teisus esu, tai kogi neprisijungi? O jei manai, kad tai “tik vėjai”, tai ko bijotis tada? Man nepatinka, kad statai mane greta musulmonų ekstremistų. O jei ir pradėčiau elgtis kaip jie, tai tas elgesys prieštarautų tam mano tikėjimui. Tada galėtum mane asmeniškai smerkti, bet jokiu būdu ne mano tikėjimą.

taip tavo tikejimas materialiame lygyje yra gana ramus, nieko neprievartauja ir nezudo. bet dvasiniame lygyje tavo tikejimas yra grynas fasizmas.
tiesa tavo ideja kiek pakeite kriscioniskosios mokyma, kad visi kas masto kitaip bus amzinai deginami pragare vien todel kad masto kitaip, tavo tikejimas skelbia kad dievas privers visus galvoti vienodai. is materialistines puses viskas grazu ugnyje virtualiu kunu niekas nebedegina bet is dvasines puses ts perprogramavimas tai tas pats sunakinimas.

vien todel kad su tavim kalbu reiaki kad esu mazdaug prisjunges prie tavo tikejimo :D taciau man jame truksta logikos kurios ir noriu i ji dadeti.
taip pas tave mzdaug viska galetu buti gerai is principo, bet bendras vaizdas nera labai jau logiskas.

Panagrinėkim praktiškai. Kaip kovoti su musulmonų teroristais? Nekalbėsiu apie materialias priemones, bet apie dvasines. Reikia juos diskredituoti, bet tai padaryti tinkamai, kad suveiktų. Reikia surasti jų silpniausią vietą. Išties pati silpniausia vieta yra prieš pat teroro akto pradžią, kai jie labiausiai suabejoja tuo ką daro. Tad jei nebūtų to „Alach akbar“ jiems ieko ir nesigautų. Visa esmė yra tame „Alach akbar“. Jie numirė, bet jų pasekėjai turi išgirsti, kad anie žuvo ne Alacho, o velnio valią vykdydami. Aukų artimieji jokiu būdu neturi keikti musulmonų religijos ir visų musulmonų apskritai, nes daro nuodėmę ir tampa verti tos netekties, kurią patyrė. O kaip gi kitaip, jei jie meluoja?! Teroristai meluoja sakydami, kad Alacho valia sprogdina, o aukų artimieji jiems antrina teigdami, kad tikrai Alacho vardu sprogdina. Argi jie visi nėra bendradarbiai. Ar būna kas nors dar kvailiau??? O juk yra dėsnis, kad prakeikta giminė naikina save pačią. Tai štai, vieni melagiai naikina kitus tokius pačius melagius.

tavo praktika turi viena pagrindine problema, nei tavo nei musulmonu teorija neturi jokio pagrindo, tai tik tikejimas. tu negali nieko diskredituoti savo tikejimu. jei as pasakysiu jog tikiu kad tu esi kvailys tai tas taves nediskredituoja nes tai tik mano niekuo neparemta nuomone. taciau jei yra zmoniu kurie tiki manimi tai tada mano tikejimas jau jiem tampa irodymu. va ir su musulmonais pat pat yra lyderiai kuriais teroristai tiki. taigi noredams juo ivekti turi arba sugriausti ju tikejima, arba diskredituoti lyderi.

Man nepatinka pats susitaikymas su tuo, kad kančia yra neišvengiama. Taip, ati tiesa, kad neišvengiama, bet tai nėra gerai. Tokios pozicijos reikia laikytis. Net jei tai ir teisybė, tai reikia su tuo vis viejn idėjiškai nesutikti. Manau, kad reikia toliau ieškoti būdų, kaip sunaikinti kančias. Dvasinėje plotmėje aš tai regiu, kaip sugebėjimą kančias diskredituoti, nes jos nors ir dėl to nepranyksta, bet žmogaus nebegalima įtikinti, kad jos teisingos.

tai tu pirma pagalvok kas bus pasiekus tavo rezultata, tu pamegink isivaizduoti ta pasauli be kanciu. ir va kai man papasakosi kaip jis atrodys galesim kalbeti apie tai ar jo mes tikrai norime

jau gal sakiau bet as irgi seniau galvojau kaip tu, tik pamastes pei ta rezultata supratau kad nelabai jo noriu.

Žmogus per daug ribotas ir kvailas, kad sukurtų tobulas taisykles, todėl tokie patarimai tik sukelia dar didesnę sumaištį. Atmink, kuo paprastesnė taisyklė tuo didesnė neteisybė gali išsikeroti. Kuo labiau teismo sprendimas remiasi konkretaus atvejo analize, tuo didesnė teisybė ir atvirkščiai.
Ir kas be ko, tokios priemonės visiškai nenaikina blogio. Naikina žmones, bet ne blogį

nu bent jau as nesu toks kvailas ir man tokios taisykles tinka. o butent siuros taisykels kelia daugisu neteisybes, nes tarp ju atsiranda skyliu arba prietaravimu kurias galima pasinaudoti, placios universalios taisykles neapeinamos nes jos apima apsoliuciai viska, visus imanomus ir neimanomus atvejus. tik su jomis yra problema kad mastyti reikia o ne aklai vykdyti.

O gaila, kaip taip ilgai :( Man tai nekokios žinios, nes teks tiek pat ilgai laukti…. :(


tu galvoji kaip baisus materialsitas. 10e50 metu tai laikas apibreztas cezio atomu kvantiniais virpesiais.
tavo dvasiniame pasaulyje nera aisku koks laiko standartas naudojamas. pagal mane tan laikas isvis neina taigi tas 10e50 metu po mirties tau truks tik akimirka. Akimirka kuri tesis amzimai.
ir jei tavo tas dievas po tos amzinybes nepaleis laiko dvasiniame pasaulyje tai bus tai ko ir norejai, bus sutabdytas zaidimas amziams jis nebus pabaigtas o tik sutabdytas, ir vien todel kas sustos laikas.

tau reiketu biski issamiau apmastyti savo dvasinius dalykus, kad ju per daug nesietum su materialiais apribojimais.
Digix
 
Pranešimai: 56
Užsiregistravo: Sek Rgp 23, 2009 4:09 pm

Re: Kas yra geris ir blogis.

Standartinė Kyras1 » Ket Vas 25, 2010 8:25 pm

“matau tu pats nesugebi atskirti materialiu nuo fiziniu dalyku.
kagi aiskink kas ta dvasine kancia tokiu taveju ir prasom taip kad jos priezastis nebutu fizinis pasualis.”
“taigi tavo patie principu jei dvasinis pasaulis susijes su materialiu. ir visi veiksmai turi atoveiksmi, tada logiskai mastant manipuliuodami materialiu pasauliu galime paveikti dvasini.”


Wikipedia org. raso: In philosophy, the theory of materialism holds that physical matter is the only reality and that all phenomena can be explained as results of matter.

[Vertimas: Filosofijoje materializmo teorija laiko, kad fizinė medžiaga vienintelė yra tikra ir kad visi fenomenai gali būti paaiškinti, kaip fizinės medžiagos (materijos) rezultatas.]

Akivaizdu, kad pagal materializmo teoriją, dvasinė kančia tėra fizinio pasaulio priežastis. O bet kokia mintis ar idėja tėra tik smegenų fizinės medžiagos produktas, todėl Dievas tada nieko nesiskiria nuo Kriugerio, nes abudu dalykai yra smegenų lastelių pagamintas atsitiktinis produktas. Tokia yra būtent tavo teorija. Tu esi visiškas materialistas. Bet aš tikrai nesivadovauju materializmo teorija, čia tu neteisingai apie mane supratai.

Skirk kančias. Fizinė kančia tai pavyzdžiui išgyventi fizinį skausmą, kuris persiduoda skausmo receptorių dėka. Psichologinė kančia yra, pavyzdžiui, matyti, kaip kenčia kiti žmonės. Tačiau ir ji yra iš ties fizinė kančia, todėl aš jos nelaikau dvasine kančia, tai ne tas pats. Kol nesupranti, kas yra dvasinė kančia, tol vadovaujiesi fizinės kančios suvokimu. Todėl nenuostabu, kad pragaras tada suvokiamas, kaip amžinas degimas ugnyje ir mirkimas sieros rūgštyje arba matymas, kaip tokiu būdu kankinami žmonės, kuriems tu neabejingas.

Toks būtų labai primityvus daugelio žmonių suvokimas ir pagal tokį suvokimą viskas sukasi aplink konkretaus žmogaus fizinius pojučius, kaip kad ankščiau buvo sakoma, jog saulė ir žvaigždės sukasi apie Žemę. Ir savotiškai tie žmonės būtų teisūs, nes tikrai pasižiūrėjus į dangų atrodo, kad saulė sukasi aplink Žemę, bet tai nėra tikra realybė, o tik keista iliuzija. Pagal šį daugelio požiūrį, kai visa ko centras yra žmogaus fiziniai išgyvenimai, išeina, kad yra ir sprendimas, t.y. jei pavyktų fizinius pojūčius pergudrauti, tai galima būtų ir pragaro išvengti. Tai vėlgi tokia yra būtent tavo teorija, bet ne mano. Aš nemanau, kad Saulė sukasi aplink Žemę.

Na, o dvasinė kančia – tai suvokimas, kad dvasinė kategorija (t.y. nesukurta mūsų proto, o esanti nepriklausoma nuo mūsų proto ir jo tik atrandama) – Dievas nemyli žmonių. Šis suvokimas yra tik tam tikru būdu susijęs su materialiais dalykais, bet nėra jų sąlygotas, kaip pasekmė. Pavyzdžiui, faktas, jog Žemė sukasi apie Saulę yra susijęs su materialiu suvokimu, nes kai tu žiūri į dangų tai tikrai aišku yra, jog šie dangaus kūnai juda vienas kito atžvilgiu, bet toks pastebėjimas nepakeičia realybės, jog nesvarbu ką tu sau mąstysi faktas lieka tas, jog jie sukasi. Net jei per visą gyvenimą nepakelsi akių į dangų ir manysi, jog saulė ir žemė stovi vietoje, vis vien jos sukasi. Analogiškai yra ir su dvasine realybe. Dvasiniai dalykai egzistuoja patys savaime. Materialūs pojūčiai yra to dėsnio atspindžiai ir tiek. Dažnai jie buna iškreipti, todėl reikia būti atsargiems, kad neatsitiktų taip jog iš materialios realybės stebėjimo nuspręsim, jog Saulė sukasi apie Žemę.

Mes tiesiogiai dvasinių dalykų “nematome”, ir galbūt niekada apie juos nesužinotume, jei nerastume jų atspindžių materialioje tikrovėje. Pavyzdžiui, mes galbūt niekada nežinotume, jog Žemė ir Saulė juda viena kitos atžvilgiu, jei neturėtume akių. Bet net ir turėdami akis mes nebūtinai apie tuos dalykus žinome objektyvią teisybę, nes galime suklysti. Pavyzdžiui, stebint dangų atrodo, kad Saulė sukasi aplink Žemę. Tai tik vaizdinė iliuzija, bet nėra tikrai teisinga. Tačiau be akių nebūtų iš vis jokio supratimo, o dabar mes bent jau žinome, kad Žemė ir Saulė juda viena kitos atžvilgiu. Štai todėl aš sakau drąsiai žvelkime į dvasinių dalykų atspindžius materialiame gyvenime, bet kita vertus, tuo neapsiribokime ir bandykime nustatyti objektyvią tiesą. Aš sakau, kad materialiniai dalykai neįtakoja dvasinių, o tėra jų atspindys, nors ir gana kreivas, todėl dar reikia į reiškinius pažvelgti iš objektyvaus stebėtojo perspektyvos. Tik iš tokios pozicijos aiškiai matyti.

Materiali kančia tėra atspindys dvasinės kančios. Materialūs dalykai neįtakoja dvasinių dalykų, bet patys yra dvasinių dalykų išdava. O štai mūsų materialus smegenų lastelių produktas yra pavyzdžiui Fredžio Kriugerio įvaizdis, todėl mūsų mąstymas apie tai, ar jis yra geras ar blogas veikėjas tikrai paveikia patį Kriugerį, nes šis įvaizdis išgalvoto personažo tikrai priklauso nuo mūsų svarstymų rezultato. Arba dar kitaip pasakius, Fredis Kriugeris mūsų atžvilgiu yra kaip materialus pasaulis dvasinio pasaulio atžvilgiu. Kriugeris yra mūsų – žmonių atspindys ir jis nieko negali padaryti, kad priverstų mus kažką padaryti. Jis tik daro, tai, ką mes fantuozuojam apie jį. Ar pagavai skirtumą? Dievas ir Kriugeris yra visiškai netapatūs dalykai. Nes Dievas yra dvasinė kategorija mūsų atžvilgiu, o Kriugeris yra materiali kategorija mūsų atžvilgiu. Dievas yra mūsų proto atrastas, nes jis taip pats panoro, o Kriugeris yra mūsų proto išgalvotas ir todėl neegzistuoja nuo mūsų nepriklausomai. Mes savo mintijimu negalime padaryti jokios įtakos dvasiniams dėsniams, nes tas mintijimas tėra tik jų atspindys.

Kitaip pasakius, materiali kančia visada sukels ir dvasinį skausmą, nes toje materialioje realybėje ką tik atsispindėjo nemaloni dvasinė realybė. Jau pirmiau egzistavo dvasinė kančia, kuri pasidavė mūsų materialiems pojūčiams. Panašiai, kaip tikrasis dangaus kūnų judėjimas pasidavė mūsų pojūčiams, kai pažvelgėm į dangų. Pimiausia egzistuoja dvasinė kančia, kuri materialiame pasaulyje tiktai pasireiškia materialios kančios išraiška. Dvasinė kančia, jog Dievas nemyli žmonių pasireiškia materialiai mūsų akyse tuo, kad plėšikas dėl kelių litų nužudo senutę. Bet ši dvasinė kančia nepriklauso nuo savo išraiškų, t.y. dvasinė kančia egzistuoja nepriklausomai nuo to ar mes pamatėme, kaip plėšikas žudo, taip kaip ir faktas, kad Žemė sukasi aplink Saulę nepriklauso nuo to ar mes gavome patys tuo įsitikinti ar ne, ar mes pažvelgėme į dangų ar ne. Todėl mielas Digixai, nėra galimybių manipuliuoti dvasiniais dalykais per manipuliavimą fiziniais dalykais. Tu gali ant sienos krentantį Saulės skleidžiamos šviesos atspindį uždengti kartono gabalu ir ant sienos nebeliks saulės atspindžio, bet tai niekaip nepaveikia saulės gebėjimo šviesti vienaip ar kitaip. Todėl žudikas maniakas kad ir kiek žudytų, gali tik padidinti iliuziją, kad Dievas yra blogis, bet tai niekaip realiai nepaveikia to, kokie dalykai yra iš tikrųjų. Saulė arba šviečia arba ne. Dievas arba myli arba ne. Nesvarbu, ką bedarytume tai tebus tik lakstymas su kartono gabalais ir nieko daugiau. Bet tai nereiškia, jog nereikia stengtis savo gyvenimu įrodinėti, kad Dievas yra geras. Leisk kad ant tavęs kristų tas saulės spindulys, nes jis tikrai toks yra. Vadinasi tu elgdamasis gerai, nemeluoji apie gerąjį Dievą. Tai kol kas irgi tik iliuzija, bet jei Dievas tikrai yra geras, ji neklaidina žmonių. Taip, kaip ir objektyviais fizikiniais stebėjimais nustatyta tiesa, kad Žemė sukasi aplink Saulę vėlgi mūsų akims tėra iliuzija, nes tos akys mato priešingai. Tačiau ta liuzija tau pasirodo tiesa, kai atsiduri objektyvaus stebėtojo vietoje. Mes objektyvaus stebėtojo vietoje atsidursim deja tik po mirties. Va tada pamatysim, kad iliuzija apie blogą Dievą ir tebuvo tik iliuzija, kuri išsisklaidė ir jos nebėra. Tačiau iliuzija apie gerą Dievą pasirodys mums tiesa.

Pateiksiu dar vieną idomų tų visų aptartų problemų praktinį pavyzdį. Esu matęs idomų filmą, kurį rodė per teliką jau kelis kartus, bet nepamenu pavadinimo. Siužetas yra apie laukinę Amazonės indėnų gentį, kuri gyvena džiunglėse. Tos istorijos problema yra baltieji žmonės, kurie būtent toje vietoje masiškai kerta džiungles ir stato naujus miestus šalia didžiulės užtvankos. Tiesa, tie indėnai dar priversti nuožmiai kariauti su kita indėnų gentimi, kuri už alkoholį ir ginklus yra parsidavusi tiems džiungles naikinantiems kapitalistams. Pagrindinis veikėjas yra kažkada džiunglėse pradingęs baltųjų vaikas, kuris susitapatino su jį užauginusiais indėnais. Norėdamas išsaugoti gentį, jis supranta, kad reikia sustabdyti baltųjų invaziją į džiungles. Geras būdas jo manymu yra sugriautį tą milžinišką užtvanką, o tam reikia, kad ji staigiai persipildytų vandeniu ir sugriūtų jos atraminės konstrukcijos. Va čia ir prasideda idomumas. Tie indėnai buvo pastebėję, kad prieš didelį lietų visada garsiai kvarkia viena varlių rūšis, todėl jie nusprendė, kad jei priverstų tas varles garsiai kvarkti, lietus tiesiog privalėtų gausiai lyti. Idomi jų logika, bet ar ji neprimena mūsų aptarto bandymo materialiomis priemonėmis paveikti dvasines priemones. Tame filme indėnams pavyko priversti varles garsiai kvarkti, todėl neužilgo susikaupė dideli debesys ir pasipylė baisi liūtis, kurios dėka užtvanka sugriuvo. Tu turbūt netiki, kad tikrai galima per varles iššaukti lietų ar dar kitokius meteorologinius reiškinius? Aš irgi tuo netikiu, nes tai apsurdas. Kita vertus, lietus labai jau paslaptingai užėjo staigiai ir būtent tada, kai to taip norėjo indėnai. Iš to darom išvadą, kad neprasminga materialiomis priemonėmis bandyti pakeisti dvasinius dalykus, bet tuo pačiu neprasminga ir visai nieko nedaryti, nes matyt nieko ir neįvyktų. Reikia dirbti tai, kas turi bet kokiu atveju atsitikti. Reikia pataikyti. Čia yra toji paslaptis, iš kur atsiranda stebuklai. Kas sugebės šitą mislę įminti, darys kokius tik nori stebuklus.

Dvasinė kančia neturi pagrindo materiuose dalykuose, jos visas pagrindas dvasiniuose dalykuose. Klausimas ar Dievas mane myli ir hipotetinis suvokimas, kad jis manęs nemyli, nėra niekaip susijęs su materialumu. Tačiau šita kančia ribotai gali atsispindėti materialiuose dalykuose. Kadangi man yra nemalonu, jei kažką skauda, tai tame nemalonume atsikartoja idėja apie tai, kad Kūrėjas nemyli savo kūrinių. Ir priešingai, jei sėdžiu sau kur nors Bahamuose ir mėgaujuosiu puikiu oru, man tuomet gal nesukils dvasinė kančia, nes tuo momentu nepasirodys, kad esu Dievo nemylimas. Nors jei Dievas manęs nemyli, tai nemyli ir kai Bahamuose guliu, nes paskui paaiškės, kad už buvimą Bahamuose manęs laukia amžinybė mirkimo sieros rūgštyje. Tiesiog ta dvasinė kančia išryškėja, kai ji materializuojasi.

Tačiau viskas yra kur kas komplikuočiau, nes kartais materiali kančia gali būti nebūtinai susisiejus su dvasine kančia, pavyzdžiui jei kažkas nužudo recidyvistą, tai iš tam tikros perspektyvos žiurint tai neprimins dvasinės kančios, nes ši fizinė bausmė rodo, kad Dievas myli recidivistą, kurio sielai geriau, kad kūnas būtų nužudytas.

Kai kalbėjau apie dvasinę kančią to, kuris yra sušaudytas automato kulkomis, tai aš turėjau omenyje ne tai, kad šūvio faktas sukėlė dvasinę kančią, nes jis tesukėlė tik materialią kančią. Aš kalbėjau apie tai, jog šūvio faktas jam priminė apie šią dvasinę kančią, kuri jau egzistavo, kad Dievas nemyli žmonių. Kol esame materialus kūnai, tol ir laimę neišvengiamai suvokiame materialiomis kategorijomis.

Tiesa, mano siūlyti elgesio variantai gali pasirodyti, kaip bandymas materialiu elgesiu įtakoti dvasinį pasaulį. Bet yra ne taip. Žaidimo dvasinius pagrindus sunaikins ne tai, kad pavyzdžiui žmogus sutiks pats atkentėti už skriaudiko padarytą skriaudą, kad tik anas į pragarą nepapultų. Greičiau, jau kaip tik iš tokio savo pačių elgesio suprasim, kad žaidimui atėjo galas. Mūsų elgesys yra atspindys dvasinės tikrovės. Nors dabar mes tik diskutuojam, kaip bus ateityje, viskas jau yra užrašyta. Jei žaidimas bus sunaikintas tai ne mūsų dėka, o Dievo sprendimo dėka. Mes tik galėsim tai suprasti. Bet jei aš dabar siūlau imtis tokio elgesio, tai irgi reiškia, jog jau kažkas ten dvasinėje sferoje pajudėjo. Tai ne aš pajudinau, o ten visų pirma pajudėjo ir už tai atsiradau toks aš, kuris apie tai kalba. Štai kodėl aš esu toks užtikrintas, kad Dievas myli visus žmones. Nes matyt tokia gera idėja jau yra dvasiniame pasaulyje, kitaip ir aš dabar apie tai net nesusimastyčiau.

Šių dvasinių idėjų mes nesūkuriam, tai jos ateina pas mus. Idėja apie tai, kad niekas neturi kentėti amžinai, yra dvasinė idėja. Budistai tai vadina bodisatva. Bodisatva inkarnuojasi į žmones ir jie ją išreiškia materialiu būdu, apie ją kalba ir stengiasi gyventi atitinkamai. Aš nesu šventuolis, tačiau aš skleidžiu turbūt pačią tauriausią idėją iš visų. Čia nebelieka skirstymo tarp blogiečių ir geriečių, tinkamų ir netinkamų, nes čia visi nusipelno Dievo meilės.
Kyras1
 
Pranešimai: 104
Užsiregistravo: Pir Rgp 10, 2009 11:01 pm

Re: Kas yra geris ir blogis.

Standartinė Kyras1 » Ket Vas 25, 2010 8:28 pm

TESINYS .........



“stai cia yra tavo logikos problema: jei kitiems neskauda kai i juos saudo automato kulkomis tai kodel kazkas turetu del to jaudintis kad dievas sukure toki kuris saudo? nu tai saudyk kiek patinka man ka rupi kad i mane ar kitur saudai? jug mums neskauda ir nekenkia. ar tu labai kankiniesi kai vaikai kieme saudosi is vandens pistoletu? ar tu labai nori nutraukti ju zaidima?”


Nu taip taip Digixai, žinoma, jei niekam fiziškai neskauda ir nieks nemiršta nuo automato kulkų, tai tokiu atveju ir dvasinių kančių niekam neprimins. Su tais vaikasi tai tu čia gudriai parašei, prigavau mane biskutėli  Bet, problema lieka ta pati - šaudymas automatais nėra tas pats kas vandens pistoletais. Šaudymas automatais sukelia fizines kančias, o fizinių kančių buvimas neišvengiamai primena apie dvasines kančias. Tiesa, pagal mano tikėjimą “kaip noriu, kad būtų”, dvasinė kančia tėra neteisinga iliuzija ir mes tai turim visada, bet kokiomis aplinkybėmis atminti.


taigi mano tesniologijos duoda metodus kaip iveikti pati kancios pagrinda. tau tiesiog nelieka pagrindo dvasinem kančiom. Nu nebent koks nors kvailys sugalvos kentėti del to kad kai kurie žmones pasirinko kazka kas jam asmeniškai nepatinka.”


Dvasinės kančios greičiausiai niekur nedingsta net ir panaudojus pačias moderniausais technologijas. Geriausiu atveju tau pavyktų sukurti tokią materialią realybę, kurioje niekas neprimintų apie dvasinę kančią. Bet toji kančia niekur dėl to nedingsta, nes štai po mirties už sotų ir laimingą gyvenimą tau bus pasiūlyta degti ant žarijų ir tada galbūt tu būtum priverstas pamatyti, kad Dievas nemyli žmonių, o tai ir yra dvasinė kančia. Pats tas suvokimas yra dvasinė kančia, o apie ją, kad neužsimirštum tau nuolat primintų žarijos.

Nepaisant to ką parašiau, aš nemanau, jog šį pasaulį galima izoliuoti nuo dvasinės kančios. Nes nanotechnologijos gali su savimi atsinešti ir naujų nelaimių bei problemų. Kaip beje atsitinka su visais žmogaus išradimais. Kodėl gi šis išradimas turėtų būti kitoks? O jei, pavyzdžiui, tie nanorobotai ims ir sukvailios ir viską pradės keisti blogyn, tai sukeltas materialus skausmas greit primins ir dvasinį skausmą, kad Dievas nemyli žmonių.

Aš manau, kad tiesiog mūsų pačių sukurtomis materialiomis primonėmis mes nesunaikinsim jokio dvasinio reiškinio. Tačiau nieko nedaryti irgi negalim. Todėl vis tiek kurkim technologijas, bet esmė ta, kad tai ką darome ir tos technologijos turi būti gerų dvasinių dalykų atspindys, kitaip nieks nesigaus iki galo grai. Kaip pasiekti teisingo atspindžio, kaip padaryti, kad tai ko mes norime jau būtų nulemta dvasinėje plotmėje? Galbūt mes nesugebame išreikšti tikrojo noro, nes mūsų mintis sako viena, o veiksmai liudija ką kitą, o giluminiai sielos troškimai dar kitą? Tokiu būdu mes vienu metu norime skirtingų dalykų ir skirtingi norai vienas kitą blokuoja, neutralizuoja. Reikia išgauti tinkamą noro rezonansą ir reikalai greitai pajudėtų. Tinkamai išreikštas noras pats nesukurs naujų dalykų, bet papraščiausiai savaime liudys apie pokyčius dvasinėje sferoje, kurie jau įvyko. Tad tol kol nesugebi tokio noro rezonanso išgauti, tol supranti, kad dvasiniai reikalai dar nėra tokie, kokie turėtų būti, kad atsispindėję materialioje realybėje patenkintų tavo norą. Todėl palaimintas yra teisusis, nes tik teisusis nori to, kas jau įvyko dvasinje plotmėje. Jo noras dėl to ir išsipildo, nes jis nori to, kas ir taip turi atsitikti. O kvailiai nori to, kas neįvyko dvasinėje plotmėje, todėl jų norai prieštarauja patys sau, jie apsigauna, nieko nepasiekia, viskas jiems sugriūna. Tai štai ir su tom nanotechnologijom tas pats. Svarbu yra ne pati technologija, o rankos kurios ją kūria. Svarbu, kas jas gamins, kas bus jų kūrėjas, ar jis bus teisusis, nes tik toks sugebės pagaminti būtent tokias technologijas, kurios neprieštarauja dvasinei tikrovei, todėl neydingas? Ar technologijų gamintojas bus palaimintas dvasinės tikrovės? Nes jei, taip, tai jis ir gamins tinkamas technologijas. Bet kol kas tokių gamintojų dar nelabai atsirado, todėl visi išradimai turi minusų, o dažnai apkritai šuniui ant uodegos nueina.


“Geras klausimas paziulyk uz kita zmogu pazaisti paintballa o zinai skauda kai i tave saudo net zelatininem kulkom. paziuresim kiek zmoniu atsisakys tu kanciu.
taip, nes visi neturime nieko pries nedideles kancias ir net patys jas psirenkame.”


Juk kai tu matai šituos žmonių žaidimus tau nekyla klausimas, kodėl Dievas yra blogas? Kodėl jis tai sukūrė? Nes ten nieko blogo nematai. Kitaip pasakius tavo išvardintose situacijose neatsispindi dvasinė kančia, todėl ir nėra problemos su tuo paintbolu. Skausmas panitbole yra savotiškai malonus, be jo tas žaidimas prarastų savo smagumą ir taptų neįdomus. Štai kodėl želatininė kulka visiškai neprimena tau apie tai, kad Dievas tavęs nemyli. O jei pavyzdžiui kažkas kenčia, kad pralošė paintbolo kovą ir dėl to graužiasi, va čia jau išlenda ir dvasinė kančia, kodėl Dievas jį sukūrė tokiu nevykėliu. Va čia yra problema, kuri neduoda žmogui ramiai gyventi. Tačiau tai, kad dabar dalyvauji maloniuose skausmuose nebūtinai reiškia, jog Dievas yra geras ar kad panaikinai dvasinę kančią, tu tiesiog tuo metu apie ją nesusimastai, t.y. tik atitolini ją.

Aš kalbėjau, kad žaidimas yra materiali iliuzija apie tai, kad Dievas nemyli žmonių. Tam, kad žaidėjai nieko iki galo nesuprastų, jiems yra patikiami tiek malonūs, tiek nemalonūs materialūs išgyvenimai. Bet jei mums pavyktų išsilaisvinti iš to žaidimo, tai vienąkart sužinotume tikrą tiesą apie tai ar Dievas mus myli ar ne, ir būtų pagaliau ramu. O dabar turime nuolat išgyventi tiek iliuziją, kad myli, tiek, kad nemyli. Nu kam to reikia? Tarkim, kad Dievas išties myli žmones, tai kam man tada čia toliau šiame gyvenime kęsti tą iliuziją, jog nemyli. Nes primenu, ta iliuzija yra labai įtaigi. Kai tave raižo skausmai, miršta artimieji, net mintis nekyla, kad čia tik spektaklis. Pagaliau, jei sužinotume, kad Dievas tikrai nemyli žmonių, tai bent nebebūtumėme mulkinami kitos iliuzijos apie tai, kad Dievas yra geras, kai šalia matai mylimą žmogų, gėriesi gamta ir pan. Man visiškai nereikia, kad prieš nužudydamas man brangų žmogų, Dievas parodytų, koks jis buvo išties man brangus. Man skausmingiausia yra tai, kad mes vienaip ar kitaip esame šiame žaidime siaubingai mulkinami. Arba mulkinami dėl to, kad Dievas geras arba dėl to, kad Jis yra blogas. Vien dėl to, kad nebebūtume mulkiais reikia išeiti iš žaidimo.

Aš esu šventai įsitikinęs, kad Dievas žmogų myli ir kad didžiausia malonė, kokia gali būti tai yra išėjimas iš žaidimo. Didžiausia pergalė yra baigti žaisti. Man atrodo, kad pats buvimas žaidime yra didžiausias pragaras, kad tai yra tariamos Dievo nemeilės demonstravimas. Kiekvienas žmogus kuris nori būti žaidime ir nori lošti, gerietis ar blogietis, yra labai apgailėtinas, nes neturi net kruopelytės tikro orumo. Šis pasaulis primena gladiatorių kovas, kur arba tu nudėsi kitą arba tave nudės. Vienas kažkuris priverčiamas būti žudiku, o kitas auka. Jokio orumo. Vienintelis orus dalykas būtų gladiatoriams atsisakyti kautis vienas prieš kitą ir sugriauti tą gražų reginį. Net jei vienas iš gladiatorių būtų koks nors teisuolis, o kitas būtų lietuvis pedofilas, tai vis vien oriau būtų atsisakyti suteikti žiūrovams kautynių reginį. Nes orumas tėra vienintelis dalykas, ką žmogus išties turi. Tik orumas padėdavo kankiniams neišduoti savo tikėjimo ir draugų. Pinigai, valdžia, malonumai niekada nepakeis to, ką duoda tikras orumas.



taigi tu pirma atsakyk i klausima koks tas bus pasaulis be kanciu o tada galima bus pilnai atsakyti i tavo klausima.”


Man reikia tokio pasaulio, kuriame būtų aišku, kad Dievas žmogų myli. Jei nebus dvasinės kančios, tai nebebus kančios ir materialiuose dalykuose, nes nebebus prasmės egzistuoti iliuzijai.

Tavo aprašomas pasaulis dėka technologijų, jei tik jos veiks tinkamai, atrodo panaikina bet kokią galimybę atsispindėti dvasinei kančiai, bet ne ją pačią. Bet net ir tam dar reikės, kad tie žmonės pasikeistų iš esmės, t.y. nebeliktu godumo, pavydo, puikybės, agresyvumo. Tada ir technologijos būtų panaudotos tinkamai ir visų labui, o net tik saujelės technologijas valdančių kapitalistų. Bet ką tu siūlai Digixai? Koks būtų paraginimas žmonėms dabar, kol dar tu technologijų nėra? Investuokit viską ką turit į mokslinius tyrinėjimus? Atiduokit likusius pinigėlius godiems kapitalistams? Šitoks?

Žiūrėk, pagal mano teoriją, jei žmonių esmė pasikeistų, tai nauja esmė nebeatsispindėtų godume, vogime, agresijoje ir būtent tokie žmonės savaime sugebėtų sukurti tobulas technologijas, nes jų niekas nestabdytų. Kadangi dabar žmonės nori būti vienas už kitą turtingesnis, todėl ir duodama jiems ribotai visų resursų, kad tik jų tas troškimas būtų išpildytas. Bet jei žmonės trokštų, kad niekam nieko nebetruktų ir sutiktų, kad jų kaimynas turės tiek pat kiek ir jie, tada atitinkamai ir atsirastų resursų begalybė, nes esant begalybei niekas nebegali už nieką turėti daugiau. Taip jau galėjo bet kada ankščiau atsitikti, tačiau neatsitiko ir dėl to esu skeptiškas, ar iš vis tai įmanoma. Matyt žmonių esmė yra nepataisomai supuvusi. Jei neatsitiko iki šiol, vadinasi ne be pagrindo ir šio pasaulio moderatorius to nenori. Vadinasi žaidime neįmanoma sukurti nieko gero, nes jis paremtas tik gėrio ir blogio balansu. Vadinasi visalaik bus kova ir resusrsų trūkumas, kad toji kova nuolat vyktų.

Reikia pirma iš žaidimo išeiti ir tada kažką kurti. Bet aš neturiu nei menkiausio įsivaizdavimo, kaip atrodytų egzistavimas už žaidimo ribų. Jis nebūtinai būtų blogesnis, todėl nematau prasmės bijoti pabandyti.

“tai tu pirma pagalvok kas bus pasiekus tavo rezultata, tu pamegink isivaizduoti ta pasauli be kanciu. ir va kai man papasakosi kaip jis atrodys galesim kalbeti apie tai ar jo mes tikrai norime”


Kaip galiu tau pasakyti ką nors apie tai, ko nesu matęs. Todėl ir neaišku ar norime to kas ten laukia. Išeitų tada, kad gal neverta ir bandyti. Bet žmonės ryždavosi kažką keisti ne būtinai dėl to, kad sužinodavo, kad jiems kažkas bus geriau. Dažnai pokyčius nulemia nepasitenkinimas esama situacija, todėl net nesvarstoma kas būtų, jeigų būtų, nes tiesiog reikia bėgti iš esamos padėties bet kokiu atveju. Tai yra savatoškai “negatyvi” motyvacija, bet vis vien pakankama motyvacija.


“isvis prie ko cia tie dievo isakymai? sitas durnius dievas juos mus uzdejo tik tam kad is musu maonuma atimtu ar kaip cia?
o del orgiju tai … is pavydo sakys kad cia nuodeme. jug nesazininga kad kiti linksminasi o as negaliu. geriaus ir kitiek negalima tada..”


Dievo Įsakymai yra skirti žmonėms pasitikrinti kas jie tokie yra, kokia jų esmė. Ne dėl darbų žmonės yra išganyti, o dėl tikėjimo. Bet tikėjimas atsispindi darbuose, kitaip tu niekada nežinotum koks yra tavo tikėjimas, ar tu geras žmogus ar ne, ar tu toks koks esi patinki Dievui ar ne.

Yra toks įstatymas nepaleistuvauk arba kitaip pasakius nesusipurvink. Jei tu paleistuvauji, supranti, kad pažeidi Dievo įsakymą, o tai reiškia, jog neturi tikėjimo, kad šitaip elgiesi. Va ir viskas. Esmė yra supratimas. Žmonės tik tiek ir teturi vertingos egzistencijos, kiek sugeba kažką suprasti. Tik tuo jie matyt skiriasi nuo kokio akmens. Nebūkim naivūs – paleistuvis jau yra sukurtas būti paleistuviu, čia nieko nepadarysi. Ne į tai kreipkim dėmesį. Esmė yra tai, kad paleistuvis gali suvokti, jog yra paleistuvis.

Suvokti gali, kad esi mylimas Dievo arba kad nesi mylimas. Paleistuvis įsakymo nepaleistuvauti fone tiesiog suvokia, kad yra paleistuvis ir kad nėra Dievo mylimas. Jis nieko negali pakeisti, nes jis juk yra paleistuvis. Jei toks nebūtų, tai ir tos situacijos nebūtų ir jis apie tai net nesusimąstytų. Bet jei įvyks stebuklas, jo savastis bus pakeista. Būdamas naujos savasties jis atmerks akis ir tiesiog neužsiims paleistuvystėmis, nes jei jis ne paleistuvis, jam to ir nereikia. Nes žmogus pats nesikeičia ir nesirenka ką daryti, o tik elgiasi pagal savo savastį. Tas kuris iš pavydo smerkia orgijas tebėra senos savasties žmogus, jis niekuo negeresnis už tuos kurie dalyvauja orgijose, nes vienodai su jais trokšta tų orgijų, tiesiog nedrįsta. Jis visiškai niekuo nėra doresnis, nes esmė ne tai ar jis santykiavo ar ne, o jo supuvusi savastis. Ji arba supuvusi arba ne. Vienodai turėtų degti ir tas, kurs 100 moterų orgijose turėjo ir tas, kuris laikėsi celibato, bet tų orgijų slapčia geidė ar joms pritarė.

Nes žmogus baudžiamas už savo esmę, o ne už darbus. Darbai tik parodo jam, kas jis toks yra, jie nieko daugiau nereiškia. Jokios daugiau prasmės jie neturi – o tik informacinę. Todėl Biblijoje apaštalai ir sako, kad žmogus nuteisinamas ne darbais, bet tikėjimų, tačiau tuščias tikėjimas jei nėra iš jo išplaukiančių darbų, nes tik tokie darbai suteikia informaciją apie tai, koks yra tas tikėjimas. Jei darbai būtų ne informacija, bet determinantai, tai tada sakytų, kad žmogus nuteisinamas darbais, tačiau taip nėra, todėl ir sako priešingai. Kadangi darbai yra tik informacija, todėl jie nieko ir neikeičia, nes informacija pati savaime juk irgi nieko nekeičia. Pavyzdžiui informacija apie dangaus kūnų judėjimą nedaro jokios įtakos tų kūnų judėjimui. Ar tu sakysi, kad Žemė sukasi aplink Saulę ar atvirkščiai, tai tebus tik teisinga ar neteisinga informacija, o tie kūnai suksi taip kaip sukosi. Visgi darbai yra svarbūs tuo, kad praturtina mūsų supratimą, kaip ir mūsų kosmoso supratimas yra turiningesnis, kai žinome, koks dangaus kūnas apie kokį sukasi. Todėl Dievo įsakymai yra reikalingi, kad žinotume kas esame, nes jei nebūtų įsakymo nepaleistuvauti, tai neegzistuotu supratimas apie tai ar esi paleistuvsi ar ne.

O štai naujas žmogus tiesiog nedalyvauja orgijose, nes tai jam svetima, o ne dėl to, kad turi susilaikymo dorybę. Būtent, jei žmogus nepaleistuvauja tik dėl to, kad turi valios susilaikyti, tai jis vis dar nėra naujas žmogus, nes naujam žmogui net nekiltų mintys apie susilaikymą dėl to, kas jo visiškai netraukia. Pavyzdžiu galėtų pasitarnauti situacija, kai žmogus yra labai įsimylėjęs. Tuo metu jo visos mintys sukasi tik apie vieną mylimąjį ar mylimąją, jis tarytum net nebepastebi kitų potencialių konkurentų savo mylimiesiems. Toks žmogus net nesusimąstys, kad turi prisiversti negeisti bet kurios gatve einančios moters užpakalio, nes jis ir tų užpakalių nematys gašliomis akimis. O nematys taip todėl, kad jam rūpės tik ta vienintelė, o ne todėl kad turi savęs sulaikymo dorybę. Taigi, svarbiausia yra žmogaus esmė. O jei jo esmė supuvusi, tai koks tada jau skirtumas kiek ten ir su kuo jis permiegojo. Dievas nieko iš jo neatima. Tačiau jis visada supras, kad pažeidinėja Dievo įstatymą, dėka to, kad tokie Dievo įstatymai yra paviešinti ir visiems žinomi. Esmė yra visalaik paviešinti tokius dalykus, todėl ir pranašai perspėja apie tai, kas negero laukia supuvusios tautos ne dėl to, kad ta tauta išgirdusi būtinai susimąstys ir pasikeis. Ne, jie praneša, kad ji gautų informaciją ir paskui jau po visko galėtų mąstyti, susiprasti. Dievo įsakymas tiesiog suteikia neįkainojamą informaciją.


“ne chemikalai yra pagrindas. zombiu darymas names nedomina. as butent kalbu apie mastymo pakeitima. tiesa jei zmogus turi priesinga mastyma nei mums reikia tai visdelto gali tekti ji paversti zombiu ir paskui is zombio nauju zmogumi. bet jei reikia tik siek tiek pakoreguoti tai galima ir be zombifikacijos.”
tuo didesne geda dievui kd net silnaprociai us ji protingesni.
as kalbu apie realius metodus.
vienas is ju sakykim panaudojant LSD tu panaikini zmogaus suvokima tarp realybes ir vitualumo, ir tada “ivairiais virtualiais poveikiais tu irasai zmogui nauja infornacija i smegenis.


Nu tai kaip tada su bodisatva, a? Nu gerai tu žmogų paversi zombiu. Tu pakeisi mastymą būtybės susidedančios iš mėsos ir kaulų, vienos iš daug milijardų, koks skirtumas. Bodisatva nebegalėdama veikti tame žmoguje inkarnuosis kitame žmoguje. Vienintelis prasmingas ir vertingas dalykas ir tėra toji bodisatva. Be jos žmogus yra bevertis daiktas, koks skirtumas, ką puvantis mėsgalis ten sau mąsto. Tu jokiais LSD nenužudysi idėjų. Idėjos pasirenka žmones, o ne atvirkščiai, todėl jos apsaugotos nuo išnykimo. Jei Ti-Tsang bodisatva inkarnavosi įvairiuose žmonėse, ivairiose šalyse, vadinasi idėjos yra nemirtingos ir niekur nedingsta, kai supūna žmogaus smegenys. Atmink, Digixsiukai, kad man idėja apie visų žmonių išgelbėjimą iš pragaro atėjo savaime, o tik dabar aš atsistiktinai perskaičiau apie tokias bodisatvas. Vadinasi idėjos keliauja nebūtinai per knygas. Manęs niekas to nemokė, niekur apie tai nebuvau skaitęs. Tiesiog gimė tokia mintis ir viskas. Vadinasi galima sunaikinti visus žmones, visas knygas, bet atsiradus naujiems žmonėms į juos vėl įsiskverbs šita idėja.

Bodisatvos inkarnacijos nepaiškinamos materialiai. Čai nėra kažkokios perduotos žinios, genetika, nes žmogus savyje randa bodisatvos mintis, o tik paskui sužino kas tai per dalykas iš vis yra bodisattva, ir kad ši bodisatva jau buvo inkarnavusis daugybėje žmonių ir kad jie visai nėra jo giminaičiai, kad gyveno ar gyvena kituose žemynuose. Čia nereikalingas jos paveldėjimas. Bodisatva vienu metu gali būti keliuose žmonėse arba nei viename žmoguje. Kaip tu su LSD peprogramuosi bodisattvą? Tu gali tik sunaikinti tą indą – konkretų žmogų, kuriame ji apsistojusi, bet ji susiras kitą indą. Tu niekaip neperprogramuosi bodisatvos. O mėsa ir kaulai neturi jokios vertės. Kam tada ir programuoti.

Kuo labiau pas žmogų didėja tikėjimas, tuo labiau jis nebepergyvena dėl savęs, nes žino, jog nors fizinis kūnas numirs, atmintis išsitrins, bet bodisatvos idėja liks gyventi. Galiausiai žino, kad ši idėja triumfuos pasiekusi to ko troško ir ji amžina. Ir jis džiaugiasi dėl bodisatvos ir nepergyvena dėl savo, kaip informacijos kaupimo vieneto gyvasties, nes jis jau yra susitapatinęs su idėja. Tokio žmogaus priešai nėra molio puodynės, ar jose būtų auksas ar mėšlas prikrautas. Jo priešai yra blogio idėjos ir jis renkasi priemones, kaip blogas idėjas sunaikinti amžiams. Kam turi rūpėti daužyti tas mėšlinas puodynes, jei smirda mėšlas, o ne pati puodynė (žmogus). Reikia išmesti mėšlą ir viskas bus tvarkoj su puodyne. Kaip gali puodynė skųstis, kad nulipdyta prastai, jei ji yra papraščiausiai mėšlina. Kai mėšlus (blogas idėjas) išsikuops pamatys, kad viskas su ja yra gerai. Dievas yra nuostabus puodžius.

Vadinasi, ne žmones į pragarą siunčiam, nes jie viso labo tėra tik infomacijos kaupimo biocheminės laikmenos, o blogas dvasines idėjas naikinam – įmetam patį „pragarą“ į ugnies duobę. O aš būtent ir sakau šame forume, kad priešingai nei sako tradicija, į rojų pateks visos sielos, t.y. visos laikmenos, nes iš jų tiesiog bus ištrinta negera informacija ir jos taps tyros. Į ugnies duobę bus įmestos blogio inkarnacijos. Kadangi jų apskritai neliks, tai nebeliks ir atmintyje, niekur neliks. Žmonių istorijose jų irgi nebebus, todėl žmonių istorijos taps švarios, jose liks tik gėrio inkarnacijos, todėl visos sielos galės patekti į Rojų.


“Yra tokiu stebuklu daugybe. tiesa sakant daug daugiau nei atbulai.
galeciau save i ta skaiciu irasyti.”


Ar neigiamas atsivertimas iš vis yra stebuklas ar tik dėsningas dalykas, aš dar kada nors norėčiau išsėstyti savo nuomonę, kai tik mintys labiau susigulės. O dabar tarkim, ka taip ir yra, nes tu juk apie save geriau žinai.
Kyras1
 
Pranešimai: 104
Užsiregistravo: Pir Rgp 10, 2009 11:01 pm

Re: Kas yra geris ir blogis.

Standartinė Kyras1 » Ket Vas 25, 2010 8:30 pm

TOLIAU TESINYS ......

“taip tavo tikejimas materialiame lygyje yra gana ramus, nieko neprievartauja ir nezudo. bet dvasiniame lygyje tavo tikejimas yra grynas fasizmas.
tiesa tavo ideja kiek pakeite kriscioniskosios mokyma, kad visi kas masto kitaip bus amzinai deginami pragare vien todel kad masto kitaip, tavo tikejimas skelbia kad dievas privers visus galvoti vienodai. is materialistines puses viskas grazu ugnyje virtualiu kunu niekas nebedegina bet is dvasines puses ts perprogramavimas tai tas pats sunakinimas..”


Kategoriškai nesutinku, kad mano tikėjimą būtų galima prilyginti fašizmui. Tai netiesa. Tu nelabai suvoki kas tai yra fašizmas dvasiniuose reikaluose. O kad tu geriau suvoktum kas ir kaip, paimkim vieną konkretų pavyzdį - pranašų naikinimo problemą.
Išties, kodėl visais laikais buvo persekiojami ir žudomi pranašai?

Juk žmonės garbina Dievą ir deklaruoja, kad lenkiasi Jo valiai. Tai, kodėl jie nenori tos Dievo valios išgirsti? Arba kitaip pasakius, kodėl jie mano, kad tai jie įgyvendina Dievo valią? Ir jei taip, tai kodėl mano, kad Dievo valia yra nekintanti? Kodėl jie bijo pranašų kalbos, jei jie (o ne pranašai) yra tie, kurie įgyvendina Dievo valią, ? Kodėl jie sako, kad jie žinoma nori pas Dievą, bet kol kas dar norėtų pagyventi šiame pasaulyje? Kodėl žmonėms taip patinka, kai juos kas nors apgaudinėja? Kodėl netikri pranašai nėra mušami? Nes pataikauja?

Kita vertus, jei tai, ką pasako pranašas įvyktų ir be jo pasakymo, tai niekas irgi tų pranašų nežudytų. Bet esmė yra ta, kad neįvyksta neišpranašauti įvykiai. Bėda ir tai, kad pranašai nėra siųsti tam, kad nuo jų žodžių kažkas pasikeistų, dažniausiai jie tiesiog siunčiami, kad būtų laiku perduota informacija, kuri vėliau jau po įvykio bus objektyvių tikrovės pažinimo matu. Informacija pasirodo yra labai svarbus, esminis dalykas. Juk perspėjimo niekas nevertina iki tol, kol pamato, kad jis išsipildė. Bet ar ta informacija buvo kada nors nevienodos vertės? Informacija yra arba teisinga arba ne. Jei teisinga, tai jau nuo pat pradžių teisinga. Vadinasi tiek prieš įvykį, tiek po jo informacijos vertė vienoda. Juk teisnigumas yra vertė. O jei vertė vienoda ar tai nereiškia, jog pranašo lūpos sūkuria įvykį taip tarsi jos išreiškia norą, kad tai atsitiktų? Kodėl taip raudojo pranašas Jeremijas? Ar pranašai nori to, kad taip įvyktų? Kaip žinia įvykis yra noro pasekmė. Danguje įvyksta dvasinis pokytis, o čia materialiame pasaulyje žmogus išreiškia norą, kad taip ir atsitiktų materialiame gyvenime. Bet pranašo noras juk idealiai atitinka įvykius dvasinėje plotmėje, jis nori to, kas ir taip turi atsitikti, tai kam jį kaltinti?

Žmonės jau nuo seno suprato, kad jei niekas blogo nepranašauja, vadinasi blogo ir nebus. O jei dvasinėje plotmėje jau susikaupė debesys, apie tai signalizuoja pasirodę pranašai. Tačiau, galbūt mes klystam dėl to, kas yra dvasinėje plotmėje, juk viską valdo procesai būtent joje, vadinasi jei kažkas turi įvykti, niekas pranašui nesutrukdys. O jei pavyko sutrukdyti, vadinasi niekas neturi įvykti, nes taip nulemta dvasinėje plotmėje. O jei pavyko ji užčiaupti yra tiktai įrodymas, kad mums nebuvo ketinta padaryti kažką nesmagaus. Tai kur tu matai fašizmą tame ką daro pranašai? Nors aš ie ne pranašas, bet pagal analogiją nemažai atitinka ir mano situacijai, todėl nesuprantu, kur tu matai mano požiūryje fašizmą.

Tai pranašai kenčia nuo žmonių fašizmo primetinėti kitiems savo valią. Primesti savo valią pranašui jį nužudant.

Dar prie to paties …. Pranašų rolę dažnoje situacijoje atliekam net ir mes patys sau per nuojautą. Iš kur atsiranda nuojauta, jei ne iš mūsų pačių. O kaip mes galim žinoti kas mums atsitiks, jei ta informacija neateina iš išorės, o yra mūsų viduje? Vadinasi mes nuojautos būdu žinom, kas mums atistiks, nes patys jau prašėm, kad tai atsitiktų, todėl ir žinom. O kaip žinia turėtų išsipildyti viskas ko prašome, na nebent eigoje pasikeistų mūsų norai. O kodėl prašėm nelaimės, tiksliau kodėl mūsų gelmė ar siela prašė nelaimės, nors mes sąmoningai jos nenorim ir jei spėjam sureaguoti į nuojautą, tai sąmoningų veiksmų pagalba galim išvengti to, ko norėjo siela. Dėka intensyvių sąmoningų pastangų pasikeitė esminė informacija apie tai, ko mes norime, todėl ir nelaimė nebeatsitinka. Tačiau tai nebūtinai į gera mums ilgalaikėje perspektyvoje.

O dėl ko tu pergyveni Digix‘ai, kodėl mane kritikuoji? Juk aš tau, žmogui – informacijos laikmenai siūlau Rojų, bet tu vietoj to, kad tuo pasidžiaugtum, pirmiausia kažkodėl rūpiniesi tos bjaurios idėjos, kuri yra tave apnikusi gyvavimu. Tu kaltini mane fašizmu, nes gini idėja, kuri nenori nieko gero tau pačiam. Kodėl tu to nenori pamatyti? Idėja kovoti su Dievu yra tik šlykšti gyvenimą temdanti idėja, nesusitapatink su ja. Tu galvok apie savo gerovę, todėl įsileisk į save tik gėrio idėjas, su jomis susitapatink. Niekas niekada nesikėsino į tavo savastį. Bet kaip tu nesupranti, kad tavo savastis visalaik bet kokiu atveju bus, skirtis gali tik joje apsigyvenę svečiai. Bet tie svečiai, tai ne tu. Jie nebūtinai net tau gero nori.


“tavo praktika turi viena pagrindine problema, nei tavo nei musulmonu teorija neturi jokio pagrindo, tai tik tikejimas. tu negali nieko diskredituoti savo tikejimu. jei as pasakysiu jog tikiu kad tu esi kvailys tai tas taves nediskredituoja nes tai tik mano niekuo neparemta nuomone. taciau jei yra zmoniu kurie tiki manimi tai tada mano tikejimas jau jiem tampa irodymu. va ir su musulmonais pat pat yra lyderiai kuriais teroristai tiki. taigi noredams juo ivekti turi arba sugriausti ju tikejima, arba diskredituoti lyderi.”


Jei žiūrėti esmės, tai iš tikro viską lemia šiuose reikaluose autoritetas, kas tai bebūtų – šventa knyga ar pagaliau charizmatiškas dvasinis lyderis, kuris tokias knygas savaip interpretuoja.

Lyderį sukompromituoti galima įvairiais būdais, nes ką jis bedarytų jo elgesys neatitiks visų žmonių tinkamo elgesio kanonų suvokimo. Bet aš ne apie tokį sukompromitavimą kalbėjau. Aš turiu omenyje, kad vienareikšmiškai galima lyderius sukompromituoti tik parodant, kad tai ką jie DARO, prieštarauja tam, ką jie teigia, jog IŠPAŽĮSTA. Kitaip pasakius, kad nors lyderis remiasi šventa knyga, tačiau jis ją tikrovėje iš esmės iškraipo. Būtent IŠ ESMĖS. Galbūt Korane tu rasi eilučių, kurios liepia eiti skersti kitatikius, bet taip tas eilutes perskaitys tik tas, kuris turi polinkį eiti kažką skersti. Nes yra ir daug eilučių raginančių kitus mylėti, būti geram, gailestingam. Ar pagauni kampą? Tas kuris neturi polinkio kitus žudyti, blogiausiu atveju tų eilučių tarsis nesupratęs ir nekreips į jas dėmesio. Tas, kuris norės, išsinagrinės viską ką reikią,- tikslią eilučių prasmę, aiškų kontekstą ir interpretuos taip, kad šaltinis išliktų neprieštaringas, vientisas. Taigi pats dabar pamastyk gudruoli, juk Korane yra nuolat kalbama, kad Dievas gailestingas, tai ir interpretacija turi prasidėti nuo to ir nenukrypti į kažką priešingo.

Na, o jei nori sukompromituoti rašytinį tekstą, turėtum įrodyti, ne tik kad šventraščio tekstas yra prieštaraujantis sau pačiam, bet kad niekas niekada nesugebės jo taip interpretuoti, kad neliktų prieštaravimų. Matom kiek daug interpretacijų iki šiol yra sukurta ir tai mus skaitina manyti, kad jų bus dar daugiau, todėl negalim atmesti galimybės, jog atsiras požiūris apjungiantis viską. Kaip tu paneigsi šią galimybę?

Yra du būdai: 1. pateikti visas įmanomas interpretacijas, kad pagaliau būtų aišku, bet tai nerealu. 2. paneigti dievišką autorystę. Bet tam tu turi išmanyti dvasinius dalykus, nes Dievas ir šventi raštai yra dvasinės kategorijos. Taigi tu turi būti autoritetas toje srityje, nes jei tu toje srityje esi nekompetetetingas, niekas į tave rimtai nežiūrės. Bet jei tu būtum Dievo žmogus – pranašas, būtų kas kita. Tačiau dar iki šiol neatsirado nei vieno tikro pranašo, kuris neigtų Biblijos ar Korano šventumą.

Aš sakau, kad vienintelis būdas kovoti su musulmonų ekstremistais yra mano aprašyta kritika. Jokiu būdu nereikia užsiimti vėjų vaikymu imantis diskredituoti Koraną.
Net jei aš ir nesu musulmonas, joks musulmonas negali įrodyti, jog jis teisingiau interpretuoja Koraną nei aš. Koranas yra knyga visiems.

“tu galvoji kaip baisus materialsitas. 10e50 metu tai laikas apibreztas cezio atomu kvantiniais virpesiais.
tavo dvasiniame pasaulyje nera aisku koks laiko standartas naudojamas. pagal mane tan laikas isvis neina taigi tas 10e50 metu po mirties tau truks tik akimirka. Akimirka kuri tesis amzimai.
ir jei tavo tas dievas po tos amzinybes nepaleis laiko dvasiniame pasaulyje tai bus tai ko ir norejai, bus sutabdytas zaidimas amziams jis nebus pabaigtas o tik sutabdytas, ir vien todel kas sustos laikas..”


Viskas yra kur kas papraščiau. Per tuos 10e50 metu Žemėje pasirodys n-skaičius tokių kaip tu Digix, kurie neša tą pačia idėją, kurią tu neši, t.y. kovoti su Dievu, nenorėti sau Rojaus ir pan. Lygiai tiek pat reikės gyvenimų, tų žmonių, kuriuose yra inkarnavusis, nes jos irgi neis į Rojų, kol ten nebus visi susirinkę. Nežinau, kgal pomirties konkrečiam tokiam žmogui ir laiaks prabėgs kaip viejna sekundė, tačiau materialiame pasaulyje eis gyvenimai po gyvenimu, šimtmečiai, tūkstantmečiai ir tt. Taip, kad tas laiko tarpas iki kol visi žmonės pateks į Rojų nėra amžinas, bet ir ne toks trumputis. Į Rojų visų pirma nepatenka tie, kurie ten nenori, čia nėra taip, kad nori, bet nepriima. Reikia vienąkart užmiršti tas pasaikaites apie šventą Petr prie Rojaus vartų. O viskas pasibaigs tada, kai toji idėja, kuri apvaldžiusi ir tave toliau nebegyvuos. Ir šito mano teiginio nenuneigsi. Teoriškai tai įmanoma. Žinoma, aš to teiginio irgi negaliu įrodyti, bet vis vien nenuneigsi. Tiesiog reikia sulaukti ir pamatysim.

Tad kol tavoji idėja Digixai bus gyva, kol bus žmonių, t.y. informacijos kaupimo biocheminių mašinų, tokiu kaip tu, kurie “tavosios” idėjos apvaldyti nenorės būti pas Dievą, tol bus ir žmonių, kurie stengsis, kad pirmieji apsigalvotų, kantriai laukdami. Taigi, aš tą pasakymą “ilgai laukti” matavau ne cezio atomu kvantiniais virpesiais po mano, kaip žmogaus, mirties, o tuo, kiek milijonų tokių žmonių kaip aš dar po mano mirties turės nugyventi netrumpus gyvenimus belaukdami, kol tokie kaip tu teiksis pagaliau pamilti Dievą.

Kai aš sakiau, kad man reiks ilgai laukti, aš kalbėjau apie save, bet ne kaip apie biocheminę mašiną, o apie bodisatvos idėją, su kuria aš esu tiek susitapatinęs, jog drasiai galiu įvardyti pirmuoju asmeniu. Taigi, aš, bodisatva, dar ilgai turėsiu inkarnuotis milijonuose žmonių ir laukti 

O dėl žaidimo pabaigos interpretavimo nesutinku. Aš įsitikinęs, kad žaidimas bus pabaigtas, o ne tik sustabdytas. Žaidimas būtų sustabdytas, jei pavyzdžiui šią sekundę kažkas sunaikintų visą žmoniją, nes tada reikėtų laukti, kol vėl, tarkim, iš žemės dulkės, mikroorganizmo, smulkaus gyvio, žinduolio išsivystytų ir atsirastų nauji žmonės. Kaip ir esu minėjęs ankščiau, fizinė pasaulio pabaiga nieko neišsprendžia, viską pakeisti gali tik dvasinė šio pasaulio pabaiga. Dvasinei pasaulio pabaigai nereikia ugnikalnių išsiveržimų ir cunamių. O tai, kad pasaulio pabaiga Biblijoje vaizduojama pirmiausia gamtos kataklizmais reikia suprasti, jog tokių būdu tiesiog yra perteikiami analogiški procesai dvasinėje plotmėje. O laikas sustos tik tada, kai nebebus prasmės laikui egzistuoti.
Kyras1
 
Pranešimai: 104
Užsiregistravo: Pir Rgp 10, 2009 11:01 pm

Re: Kas yra geris ir blogis.

Standartinė Digix » Ant Kov 02, 2010 1:37 am

daug parasei, bet kas yra ta dvasine kancia taip ir nesupratau normaliai.

Nu bet kiek nujaučiu ka nori pasakyti tai kad dvasine kančia kai aplink viskas vyksta kitaip nei tu nori, nors tau tai fiziškai nekenkia.
kitaip sakant jei tu labai nori kad tave myletu dievas ir tu suzinai kad jis taves nemyli arba jei suzinai kad senio salcio nera tai bus dvasine kancia.
ko gero prei davsiniu kanciu ir bloga filmo pabaiga galim prideti, kai neegzistuojantis herojus mirsta ar kazkas panašaus.
bet kadangi man dzin ta dievo meile ,tai tavoji dvasine kančia man nulis. gali mane savo nemeile dievas kankinti kiek patinka.

ir siaip kadangi galima visa tai išmokti ignoruoti tas dvasines kančias galima eliminuoti
bent jau as neturiu jokiu dvasiniu vertybių ir todel esu atsparus tavo dvasinem kančiom.
vienintele dvasine kančia kokia man imanoma tai nuobodybe. O tai yra tai ka tu siulai savo religijoje.

Nu taip taip Digixai, žinoma, jei niekam fiziškai neskauda ir nieks nemiršta nuo automato kulkų, tai tokiu atveju ir dvasinių kančių niekam neprimins. Su tais vaikasi tai tu čia gudriai parašei, prigavau mane biskutėli  Bet, problema lieka ta pati - šaudymas automatais nėra tas pats kas vandens pistoletais. Šaudymas automatais sukelia fizines kančias, o fizinių kančių buvimas neišvengiamai primena apie dvasines kančias. Tiesa, pagal mano tikėjimą “kaip noriu, kad būtų”, dvasinė kančia tėra neteisinga iliuzija ir mes tai turim visada, bet kokiomis aplinkybėmis atminti.

tai va butent saudymas automatais kas kita nei saudymas vandens pistoletais, ir cia musu tikslas padaryti kad tai butu tas pats. reikia ne uzdrausti saudyma automatais bet padaryti ji nekenksminga.
bet klausimas tada kodel dievas padare taip blogai, jug galejo padaryti pasauli be mirties tada jam nereiketu kisti zmonem idiotisko istatymo nezudyk, ar ne lengviau dievui padaryti visus nemirtingais?
kadangi dievas to nepadare tai ji vadinasi norejo kad zmones kentetu.

apie tecnologiju galimybių ribas ne tau kalbėti. net neįsivaizduoji kur jos yra.
esminis dalykas kad jos mus pacius padaro dievais. kaip biblijoje dievas pasake tebunie zeme ir dangus taip ir zmogus gales padaryti ta pati.
o dabar tu man paaiškink kaip tokioje situacijoje gali pasireikšti pavydas godumas ar kažkas panašaus?
tu ko gali kitiem pavydėti jei viska ko nori gali sukirti pats?
kaip pasireikš godumas? gal vietoje to kad sakytum tebūnie zeme sakysiu tebunie 10 zemiu? kad tau ir vienos per daug nes nera ka su ja veikti pilnai vieno namo užteks.
gal kartais pasidarysiu armija ir eisiu kitu "dievu" naikinti ar bandyti juos pavergti? bet koks tikslas? tau jug pavaldiniu nereikia, vadinasi valdžia neturi jokios vertes, nes tu pats gali viska pasigaminti.
galu gale kokia verte turi tai kas nemokama ir ko yra neribotai? Visos materialios vertybes tiesiog praranda verte.
nepatinka kaimynaI? kokia problema visata beribe vietos uzteks.

zinoma is neturejimo ka veikti mes ko gero sprogdinsime vienas kito sukurtus objektus metysimes bombomis pavydesime kad kamynui labiau pasiseke ant manes bomba nusmesti arba kad jis i mane 6 kartu pataike is automato o as i ji tik 2 kartus. bus panasiai kaip pasakojama senoves mituose kai visokie ten dievai be jkio prasmes musasi per amzius bet nugaleti niekada vienas kito negali.

bet nereikia cia sustoti, zinai buti dievu mazas malonumas, tai geriau as pasinaudodamas technologijomis pasigaminsiu nauja dieva kuris sukurs man nauja pasauli
ir ne toki niekam tikusi kaip sitas to toki kuriame gyventi tikrai idomu.
Tame pasaulyje suprantama jau fiziniu kunu nebeliks visi gyvensime kaip dvasios o dievas tik rūpinsis kad butu vykdomos jo gyventoju sukurtos taisykles.
Taip kad visatoje vietoje žmonijos liks skraidyti tokie gigantiški kompiuteriai kuriuose bus vykdomos kažkokios programos realiai neturinčios jokios prasmes. o mes visi busime tik virtualus veikjai tu kompiuteriu atmintyje.
deja kolkas neturiu tam jokiu galimybiu bet ateityje tos galimybes bus, tik laiko klausimas kada.

Yra toks įstatymas nepaleistuvauk arba kitaip pasakius nesusipurvink. Jei tu paleistuvauji, supranti, kad pažeidi Dievo įsakymą, o tai reiškia, jog neturi tikėjimo, kad šitaip elgiesi. Va ir viskas. Esmė yra supratimas. Žmonės tik tiek ir teturi vertingos egzistencijos, kiek sugeba kažką suprasti. Tik tuo jie matyt skiriasi nuo kokio akmens. Nebūkim naivūs – paleistuvis jau yra sukurtas būti paleistuviu, čia nieko nepadarysi. Ne į tai kreipkim dėmesį. Esmė yra tai, kad paleistuvis gali suvokti, jog yra paleistuvis.

man biski nesuprantamas tavo mastymas.
vien todel kad mums durni tevai irodinejo kad tai yra blogai nereiškia kad taip ir yra.

tu tikrai tesius kad yra monogaminiu zmoniu ir poligaminiu pvz as tai visai netusiu noro prisiristi prie vienos moters. man visos jos grazios ir nematau kodel tureciau apsiriboti viena.
nu zinoma yra ir kitaip mastančiu kurie isimyli viena ir viskas kitu nebemato. bet man idomu kodel tu manai kad sitaip yra geriau?
nepamirsk kad pati biblija kalba apie tai kad vsai normalu tureti net tukstancius zmonu kaip kad koks nors joje minimas Saliamonas, ir niekur ten neužsimenama kad reikėtu apsiriboti vien moterimi.
tai jei kaip tu sakai kad paleistuvis suvokia kad yra paleistuvis, jis gali ir kitaip suvokti.


Nu tai kaip tada su bodisatva, a? Nu gerai tu žmogų paversi zombiu. Tu pakeisi mastymą būtybės susidedančios iš mėsos ir kaulų, vienos iš daug milijardų, koks skirtumas.


tu cia kazka nesuprantamo kalbi, jei as sakykim pasinaudosiu atitinkamomis technologijomis taliu tave perprogramuoti i visai kita zmogu tu nebusi joks zombis tiesiog tavo paziuros bus kitkios.
pvz galiu paimti alkoholika ir perprogramuoti taip kad jis taptu blaivininkas, arba vegerata paversti mesedziu ar net kokiu kanibalu.
galima sekmingai perprogramuoti atminti taip kad tu galvotum jog esi sakykim koks nors arabas musulmonas. manau galima net suprogramuoti tave kad nuosirdziai susiprogdintum kur nors autobuse


O dėl žaidimo pabaigos interpretavimo nesutinku. Aš įsitikinęs, kad žaidimas bus pabaigtas, o ne tik sustabdytas. Žaidimas būtų sustabdytas, jei pavyzdžiui šią sekundę kažkas sunaikintų visą žmoniją, nes tada reikėtų laukti, kol vėl, tarkim, iš žemės dulkės, mikroorganizmo, smulkaus gyvio, žinduolio išsivystytų ir atsirastų nauji žmonės. Kaip ir esu minėjęs ankščiau, fizinė pasaulio pabaiga nieko neišsprendžia, viską pakeisti gali tik dvasinė šio pasaulio pabaiga. Dvasinei pasaulio pabaigai nereikia ugnikalnių išsiveržimų ir cunamių. O tai, kad pasaulio pabaiga Biblijoje vaizduojama pirmiausia gamtos kataklizmais reikia suprasti, jog tokių būdu tiesiog yra perteikiami analogiški procesai dvasinėje plotmėje. O laikas sustos tik tada, kai nebebus prasmės laikui egzistuoti.

nesupratau tavo teiginiu apie laika, bet zinai po bent jau 10e20 metu jau nebus imanoma naujai gyvybei uzgimti, ir net egzistuoti gales tik labai jau tecnologiskos būtybes, nes jau nebus kur gyventi. nes zvaigzdes bus uzgesussios planetos suksis apie negyvus rutulius. aplink bus salta ir tamsu. O po dar ilgesnio laiko tai visatoje beveik isvis nieko neliks. taigi turesi tikra pasaulio pabaiga kurioje jau be dievisko isikisimo nauja pradzia bus neimanoma.
nu bet gal zmones iki to laiko sumastys kaip vel viska pradeti is naujo.
visokie ugnikalniai ir cunamiai tai net is tolo nera bent jau kiek pavojingi lyginant su tuo kas nutiks visatos pabaigoje
tada tu jau baisai ilgesies tu laiku kai tokie dalykai vyko.

o del to davsinio zaidimo pabaigos tai butu malonu kad tu ka nors suprantamo pasakytum, nes dabar kalbi kazkokio myslem ir nieko suprati neina.
kaip tai suprasti davsine pasulio pabaiga? jei ji neitakoja fizinio pasauli tai tegul nors rytoj tai vyksta, man nerupi, net nepastebesiu.

Tavo religija vadinu fašistine todėl, kad tu ja nori primesti visiems.
nesuprantu kodel tave ar tavo dievo netenkina toks variantas kai tokiems kaip tu kurie nori tos pasaulio pabaigos jinai ir ivyktu, o tokiem kaip man dievas gali isvis pasiimti savo tikinciuoius pas save i roju o mane cia palikti.
bet tu kazkodel skelbi kad tavo tas dievas visiem padarys ta pati.
Nu zinai nepatinka man tas zaidimo pabaigimas ir viskas, as va nenoriu pabaigos, as noriu atbulai, zaidima susintensyvinti ir padaryti ji idomensiu.
Digix
 
Pranešimai: 56
Užsiregistravo: Sek Rgp 23, 2009 4:09 pm

Re: Kas yra geris ir blogis.

Standartinė Kyras1 » Ant Bir 15, 2010 12:50 am

Nu bet kiek nujaučiu ka nori pasakyti tai kad dvasine kančia kai aplink viskas vyksta kitaip nei tu nori, nors tau tai fiziškai nekenkia.


Kažkaip ne iki galo mane supratai... Pabandysiu pataisyti ir tai darysiu žingsnelis po žingsnelio.
Pirmiausia, būtų jau šiek tiek geriau jau rašytum taip: “Nu bet kiek nujaučiu ka nori pasakyti tai kad apie dvasinę kančią (Dievo nemeilę savo kūriniui) tau primena kai aplink viskas vyksta kitaip nei tu nori, nors tau tai fiziškai nekenkia.”

Ką aš čia pakoregavau? Ogi tai, kad kaip ir rašiau, dvasinė kančia tai ne tie nemalonūs įvykiai, nes jie ją tik atspindi. O atspindis gali iškreipti tikrąjį vaizdą. Pagal analogija tai yra tas pats skirtumas, kaip tarp Saulės ir jos spindulio, kuris debesyje lūžta tokiu kampu, kad tinkamai nebepašviečia žemės. Būdami tamsoje, mes linkę taip viską suprasti, tarsi nebūtų pačios saulės. Štai kas yra toji dvasinė kančia. Tai iš tamsos pajautimo kilęs suvokimas, jog nėra saulės. O iš tiesų, tamsa mums leidžia pajusti tai, kas būtų jei nebūtų saulės apskritai arba jei ji mažai šviestų. Kaip pats supranti, tai, kad aplink tamsu yra ne dėl to, kad nėra saulės, bet yra išdava trečio veiksnio – debesies. Šita paralele remiasi mano tikėjimas, kai aš sakau, kad žmonės tikrai išgyvena dvasines kančias, bet tik iliuzines. Juk tiesa yra tai, jog saulė (geras Dievas) niekur nedingo, todėl nėra tikro pagrindo liūdėti. Problema viso labo tėra tas nelemtas debesis (žaidimo fonas). Kai mes suprasim, kad tamsu yra ne dėl to, kad Dievas blogas (t.y. nėra saulės), o dėl to, kad tokia yra žaidimo duotybė (debesis), skirta tam, kad vyktų žaidimas, mes įveiksim žaidimą tuo, kad jis neteks prasmės. Žinodami, kad saulė tikrai yra, mes nebekentėsim matydami tamsą, todėl jau nebebus galima mūsų apgaudinėti, tai nebeliks ir tamsos.


Taisom, toliau: “Nu bet kiek nujaučiu ka nori pasakyti tai kad apie dvasinę kančią (Dievo nemeilę savo kūriniui) tau primena kai aplink viskas vyksta kitaip nei Dievas nori, nors tau tai fiziškai nekenkia.”

Dvasinė kančia yra kai tu už gerą širdį kitam žmogui gauni spyrį su kanopa atgal. Kai tu matydamas kito žmogaus akivaizdžią pragaištį duodi jam patarimą, o jis net nesistengia klausytis, iš principo iškart viską net nesusimąstęs atmeta. Jei pastebjai, tai čia aš daug kalbėjau apie kitą žmogų. Iš esmės tai dvasinė kančia reiškiasi per santykį su kitu. Jei nebūtų kito žmogaus ir nebūtų santykio su juo, tai mes neišgyventumėm jokių dvasinių kančių. Dievas nori, kad mes vieni kitus tobulai mylėtumėm, bet kai stengiamės tai daryti tai mums nuolat yra kaišiojami pagalius į ratus.

Ką reiškia žodis noras? Paanalizuokim. Štai kažkas nori pasismagint su kekše. Tai jau yra vienas noras. Kita vertus nori nesirgti venerinėm ligom. Tai jau antras noras. Šie norai tarpusavyje konfliktuoja. Ir tik nereikia man čia tuoj pradėt aiškint apie „kandonkių“ teikiamą naudą. Nes purvas visų pirma yra dvasinis, o materializuojasi įvairiai. Venerinės ligos nėra dalykas pats savaime. Jos tėra tarsi gelbėjimosi ratas, stabdantis žmogaus pakvaišimą. Ir šiaip pasaulyje netruksta „gėrio“, todėl vietoj venerinių ligų gali mestelt kitokių gelbėjimosi ratų, pavyzdžiui traumų, psichinių ligų ir pan.

Dabar tu sakai, kad dvasinė kančia yra kai kažkas vyksta ko tu nenori. Visai nebūtinai. Jei tu nori prostitutės ir negauni, argi tai bus dvasinė kančia, nes juk buvo pildomas tavo noras nesirgti ligomis. Todėl nebegali sakyti, kad nebuvo pildomi tavo norai. Paklausyk Digix‘ai šiame pasaulyje nėra nei vieno įvykio, kurio žmogus vienaip ar kitaip nebūtų norėjęs. Tikrai, nei vieno įvykio. Visi buvo norėti. Todėl logiškai dvasinės kančios pagal tavo apibrėžimą net negali būti. Tačiau ji yra, ją mes jaučiame ir suprantame, kad ji koreliaciniais ryšiais siejasi ne su mūsų norais arba kitaip pasakius ne su norais apskritai, o tik su kažkoiais specifiniais norais.

Šventajam dvasinė kančia yra ne jo atkentėta fizinė kančia, o tai, kad už atkentėtą fizinę kančią nėra pildomas jo noras, kad kitas žmogus nebekentėtų. Pasijauti tarsi apgautas, tarsi nebūtų to gerojo teisingojo Dievo. Kadangi šventasis išreiškia kartu ir tai, kas gerajam Dievui patinka, vadinasi dvasinė kančia yra kai atsitinka tai, ko nenori gerasis Dievas.

bet kadangi man dzin ta dievo meile ,tai tavoji dvasine kančia man nulis. gali mane savo nemeile dievas kankinti kiek patinka. ir siaip kadangi galima visa tai išmokti ignoruoti tas dvasines kančias galima eliminuoti… bent jau as neturiu jokiu dvasiniu vertybių ir todel esu atsparus tavo dvasinem kančiom. vienintele dvasine kančia kokia man imanoma tai nuobodybe.



Manęs šie tasvo žodžiai nestebina. Stebina tik tai, kad tu deklaruoji, jog tau geriau būtų pragare, nors nieko apie jį nesupranti. Todėl tau matyt nepavyks suprasti, kas yra dvasinė kančia, nes ji tau tiesiog negresia ar kitaip pasakius ji tau tiek reali, kiek bet kokia pasaka, kad yra reali. Aš turiu puikią versiją, kodėl taip yra. Kodėl iš tavo žodžiu sklinda visiškas nihilizmas, tačiau tuo pat metu ir beribis „ignoras“? Kodėl net demonai pripažino, kad Jėzus yra Dievas, bet kodėl to regis niekada nepadarytum tu?

Viena, tai aišku tikrai. Tau pragaras nepažinus, nes esi lepunėlis, be galo išpaikintas Dievo vaikas. Dievo meilė tau yra tiek stipriai garantuota, kad tai išvirsta net į kažkokias perversijas iš nebežinojimo kaip beišsidirbinėti. Tavo siela matyt nujaučia, kad už tai tau nieko nebus. Tai elementaru. Išsidirbinėja tik tas, kuris gali tai sau leisti. Žmogus skirtas pragarui niekada neišsidirbinėja, taip kaip ir savižudis neišsidirbinėja, o sau tyliai pasitraukęs nuo visų kitų pasitraukia iš gyvenimo. Arba bomžas susisukęs sau guli, o atėję išpaikinti ponų vaikeliai jį negyvai užspardo dėl nuotykio. Būna, kad bomžai miršta dėl kitų bomžų agresijos, tarpusavio vaidų, bet niekada dėl nuotykio. O tie vaikeliai taip apsielgia, nes žino, kad jiems nieko nebus. Ir ištiesų jiems nieko nebūna, tėveliai randa būdu kaip juos išsukti. O dabar pritaikyk analogiją ir suprasi, kad tie kurie Dievą paskutiniais žodžiais vadina yra būtent tie, kurie Jo artumu yra užtikrinti.

Visaks būtų gerai, bet deja nėra. Aš žinoma džiaugiuosi už tave Digix‘ai. Tačiau yra vienas BET. Šio žaidimo, šios istorijos Dievas nėra švelnus pukelis ir ta jo meilė, tas gėris nėra tik saldainiukai. Jis pats sako: „Aš baudžiu tuos kuriuos myliu“. Užtai man ir yra neramu dėl tavęs. Man žinoma patinka, kad Dievas tave myli, bet atjausdamas tave, kaip ir kiekvieną gyvą būtybę, man nesmagu. Man nepatinka ta dalis, kur sako „baudžiu“. Matai lepūnėliai vaikeliai tuo ir yra numylėti, kad šiame gyvenime jiems leidžiama išsidirbinėti, kad po mirties būtų proga Dievui su jais ilgiau užsiimti. O tai didelė laimė, kad Dievas tavęs nepamiršo. Tačiau kita vertus tai reiškia, jog praeisi skaistyklą. Ojojoi, nepavydžiu. Dievas yra šviesa, gėris, skaisti ugnis ir nepaisant, kad ji skaisti, tačiau tai vis vien ugnis. O pasekmė visada bus skaudus nudegimas, kai susiduri su Dievu būdamas purvinos sielos.

Dabar giliai savo viduje tu esi užtikrintas dėl to, ką tu darei ir ką kalbėjai. O pasekmė bus ta, kad tu gausi nugyventi naują perrašytą istoriją, kurioje tu būsi priešingybė tam, kuo esi dabar. Tu pats prašysies, kad tau leistų savo kailiu patirti, ką reiškė būti tokiu, kokius tu dabar šiam gyvenime taip niekini ir išjuoki. Taigi, kas tau beatsitiktų viskas iš Dievo meilės, viskas į gerą, todėl aišku gali nusiraminti. Tačiau man vis tiek kyla klausimas - o kam to reikia, kad žmogus tiek kankintusi, tiek naujų istorijų nugyventų, kad suprastų tai, ką nesunku suprasti, jei tik nori suprasti, jog reikia tikėti vieną Dievą, jog Jis yra geras.

Prisiminkim Jobo susidūrimą su Dievu. Kai jau susitinki Dievą tikrai nėra sunku atsisakyti savo pozicijų, atgailauti ir pan. Nes jau pats susitikimas yra Rojus.

Pavyzdžiui, įsivaizduokit žmogų, kuris buvo įsitikinęs kad kiti žmonės yra blogi jo atžvilgiu, jį niekina, jam yra neištikimi. Štai jis numiršta. Po mirties jam duodama galimybė pamatyti, kad jis klydo dėl anų žmonių, kad jie tikrai ir jį mylėjo ir gerbė, kad kažkokių nesusipratimų ir kvailų sutapimų būdu jam buvo susiformavęs iškreiptas vaizdas. Taigi žmogaus vėlei belieka begalinė savigrauža. Mums atrodo, kad tai ir yra pragaras. Bet iš tiesų taip nėra, yra netgi atvirkščiai. Mat pragaras nėra toji vieta, kurioje žmogus sielvartauja ir apgaili savo poelgius. Tai būtų skaistykla, bet ne pragaras. Jei atgaila yra geras dalykas kol gyveni žemėje, tai kodėl turėtų būti kitaip po mirties? Jau vien tai, kad žmogus supranta, kas ir kaip, jau rodo, kad jis yra Dievo palytėtas, Jo neužmirštas, todėl jis jokiu būdu negali būti pragare, nes pragaras tai yra suvokimas, kad esi nemylimas Dievo. Pragare yra tie, kurie yra visiškai užmiršti. Po mirties niekas jų ir nebara, neprikaišioja. Sako jiems , taip tai tiesa, tu žudei, nes tu užaugai tokioje aplinkoje kurioje užauga žudikai. Pasako tai ir palieka sau žinotis. Pragaras tai supratimas, kad tavęs nemylėjo nuo pat pradžių, kad tave tyčia pavertė žudiku, kad darytum nuodėmes. Velnio kaltinimas po mirties pasirodo yra kaip tik „nekaltinimas“. Tai visiškas „ignoras“, sielos palikimas vienos pačios. Sielos pragare tiesiog lieka su savo blogio persunkta istorija, kurioje ir jie ir aplinkiniai buvo vienodai blogi ir vieni kitų verti. Tai ir yra pragaras, nes akivaizdu, kad Dievas jų nemylėjo ir net nekaltina, nes jie Jam nerūpi. Velnias tai pasako sieloms ir mėgaujasi jų kančia.
Vadinasi suvokimas, kad tu buvai blogietis, kad tai tu buvai neteisus, tikrai dar ne pragaras, o skaistykla. Tačiau labai nemaloni vieta taip pat. Tai irgi tokia vietelė, kurios geriau būtų išvengti. Išeitis, kaip nuo to apsisaugoti yra. Jeigu tu į blogį neatsiliepsi blogiu, laikysies Dievo įsakymų ir kitus mylėsi, tai nebus tau taip svarbu sužinoti, ar tie žmonės tikrai buvo nevidonai ar ne. Juk pragaras tai yra subjekto, o ne objekto reikalas. Pragaras ateina ne iš išorės, o iš vidaus. Niekas iš išorės nesukurs pragaro. Kad ir kaip tave muštų žemintų, tai nebus pragaras, jei tu pats tuo pačiu neatsakysi, jei nparodysi, jog buvai vertas savo atžvilgiu tokio elgesio.

Priešingai Pragars bus, kai paaiškės, kad tu elgeis bjauriai, nes tave supę žmonės buvo tokio tavo elgesio verti, lygiai, kaip ir tu dėl savo supuvusios savasties buvai vertas tokių šlykščių žmonių ir gyvenimo situacijų pirmoj eilėj. Tada suprasi kad buvai nemylimas Dievo iš pat pradžių, o tai pragaras. Tai, kad tu adekvačiai reagavai į dirgiklius, nepanaikina suvokimo, kad dirgikliai buvo ne be reikalo tau tokie duoti, o tam kad atsiskleistų ir tavasis bjaurumas iki galo. Kitaip pasakius priežastis, yra tavo juoda savastis, todėl ir žmonės buvo atitinkamai parinkti. Kai tai suprasi pajusi beviltiškumą. Tu nesigrauši dėl nieko ir apkaltinti nieko negalėsi, o tiesiog taip ir liksi stovėti kur esi visiškai vienas ir užmirštas. Pragare žmonės griežia dantimis ne dėl savigraužos, o dėl to, kad supranta, kad yra Dievo nemylimi be priežasties.
Gera savastis, geras subjektas, nepritraukia juodų objektų. Pragarą savo širdyse mes jau galim turėti, jis neatsiranda iš kažkur per laiką. Išeitis tėra viltis, kad mes neturime savyje pragaro ir šią sekundę galim pakeisti savo požiūrį į tai, kaip elgiamės būtent mes. Nesukim galvos ar mūsų artimieji tikrai mus nuoširdžiai myli, nes ne nuo to priklauso ar mumyse yra pragaras. Net jei jie išties nemyli, tai dar nereiškia, kad ir Dievas nemyli, nes mes patys juos vis tiek mylim, vadinasi meilė niekur neišnyko. Kita vertus tai, kad mūsų atsakas nėra adekvatus reiškia, jog mes nesame verti amžinai sulaukti tokio elgesio iš aplinkinių. Na, o jei mus myli, tai tuo tik geriau. Bet mylėti tą kuris myli tave nėra joks nuopelnas. Taip tai būsena, kuri primena Rojų ir išties, jei mylėsit tuos kurie myli jus tai tikrai pateksit į Rojų. Tačiau tas Rojus tėra viso labo iliuzininis, kažkos butaforinis ir palaima ten tik dirbtinai sukelta. Kad būtų tikras Rojus reikia, kad jokia forma nebeegzistuotų joks pragaras.
Pradėjau iš toli, kad atskleisti vieną labai parodoksalų dalyką. Jog žmogui yra gerai, jei po mirties ateina jį kažkas apkaltinti pagal mūsų žemišką supratimą. Reiškia tas žmogus nėra užmirštas. Dabar aš pradedu suprasti, jog velnias kaltintojas visai nėra panašus į tokį prokurorą, kokį mes įsivaizduojami pagal analogiją. Išties, kaip bebūtų parodoksalu, bet po mirties didžiausias kaltinimas yra nebylus pritarimas, jog tu buvai teisus skriausdamas, mušdamas ir persekiodamas kitus. Patikėkit tokio sprendimo jūs tikrai nenorėtumėte anomis aplinkybėmis nė už ką patirti. Viską tik ne tai.
Žmonių sielos po mirties išeina ten iš kur atėjo prieš šį gyvenimą. O Jėzus, kažkodėl tuoj po mirties išskubėjo ne į Rojų, ne į skaistyklą, o į pragarus. Tai aiškiai skelbia mūsų Tikėjimo išpažinimas. Nors katalikų bažnyčia iš prinicipo išmetė visas apokrifines evangelijas, visgi apokrifinės Petro evangelijos viena vieta pateko net į tikėjimo išpažinimą „Tikiu Dievą“. Matyt ne be reikalo. Kaip matyti iš maldos, tuoj po mirties Jėzus pirmiausia nukeliauja ne į Rojų, o į Pragarą, t.y. į tikruosius savo namus, nes matyt jos siela iš ten kilusi ir jam labiausiai rūpi pražūvėliai, tie dėl kurių vieno yra visa kaimenė gerųjų avelių paliekama. Tik po to Jėzus triumfuojančiai grįžta į šį pasaulį, kad vėliau užengtų ir į Dangų ir atsisėstų Dievo Tėvo dešinėje tikrąjame Rojuje - Danguje.

Matyt žmonių sielos yra dviejų skirtingų prigimčių. Vienos ateina iš iliuzinio Rojaus pasaulio. Tai yra tos sielos, kurios jau turėjo galimybę akies krašteliu išvysti Rojaus spindesį. Jos yra tarsi apsvaigusios ir jaučiasi užtikrintos, kad pateks į Rojų. Jos niekada negavo net akies krašteliu pamatyti, kas yra pragaras. Jos į gyvenimą ateina turėdamos 100 proc. vertės, reikalingos papulti į rojų. Šiame gyvenime jos tik gali iššvaistyti dalį tos pirminės vertės, todėl skaistykloje yra dėl to ir baramos ir vėl varomos gyventi iš naujo ir pasimokyti, kaip neprarasti to, ką Dievas davė. Antroji grupė sielų ateina iš iliuzinio Pragaro pasaulio. Kas idomiausia, kad šios sielas dar būtų galima susikirstyti į du porūšius. Pirmieji yra pragarui pasmerkti žmonės. Jie atsineša į pasaulį 0 proc. vertės reikalingos pakliūti į Rojų ir šiame gyvenime nieko neužsidirba, nes niekas jų nemyli, o ir jie patys nieko nemyli. Po mirties niekas jiems ir nepriekaištauja, tuo jie ir lieka tame visiškame pasmerkime. Antrojo porūšio atstovai yra sielos, kurios irgi ateina iš iliuzinio pragaro pasaulio. Jo irgi gyvena pragare, bet ne dėl to, kad yra jo vertos, o todėl kad nori padėti nelaimėliams esantiems pragare, juos paguosti. Tai yra vadinamieji bodisatvos-tarnai. Jie rojaus spindesio nėra matę, jiems tas rojus beje mažai ir rūpi, bet jie tikrai žino, kaip blogai yra pragaras, todėl jų tikslas išgelbėti iš pragaro visus pasmerktuosius. Kad juos atpirkti, jie turi prisirinkti „pinigų“. Jie irgi ateina su 0 proc. vertės „kapitalu“ Rojui pelnyti, bet per savo sunkų darbą užsidirba daug „taškų“ ir išperka tuos, kurie pragare jau yra pražudyti, o kadangi patiems nelieka už ką save išsipirkti, tai jie lieka toliau gyventi pragaruose. Kuomet iliuziniame pragare neliks jo vertų gyventojų, jis tikrai nebegalės tapti tikru pragaru ir pranyks, o iliuzinis Rojus pasidarys tikru Rojumi.

Sielos, kurios ateina iš paviršutiniško iliuzinio Rojaus pasaulio yra iš esmės infantilios sielos. Aš manau, kad tai yra absoliučiai didžioji dalis visų sielų. Priklausomai nuo savo amžiaus, jos yra arčiau ar toliau nuo patekimo į Rojų, tačiau jos viso žino, kad tikrai ten pateks, tik laiko klausimas, todėl yra linkusios atsipalaiduoti. Kai kurios yra itin išpuikusios ir leidžia net sau tyčiotis iš Dievo, nes jaučiasi nebaudžiamos ir niršta dėl to, kad ne iš karto gali patekti į Rojų. Jos visaip tada kerštauja ir bando Dievo kantrybę, kaip vaikai savo tėvo, žinodami, kad tėvas juos tikrai myli ir nieko blogo jiems nepadarys, kad ir kaip tie vaikai beišsidirbinėtų.

O skaistykla tai nėra kažkokia konkreti buveinė ir net ne būsena, tai yra tiesiog procesas. Skaistykla yra tai, kad numiręs gestapininkas pats prašosi leisti jam nugyventi iš naujo, tačiau jau ne gestapininko, o koncentracijos stovyklų kankinio gyvenimą, kad išgelbėtų save gestapininką nuo savęs pasmerkimo. Skaistykla yra ta vieta, kur sielos nuskaistinamos, tačiau geriau apsieiti be jos. Nu kokia prasmė yra dabar eiti skrisuti kitus žmones, kad paskui pats būtum jų kailyje? Be to, skaistykla nėra rojus, todėl žmogus čia niekada iškart netampa tobulai tikinčiu, nes jis neprisimena to kas buvo ankščiau, nes juk kitaip negalėtų autentiškai nugyventi ir iškentėti to paties kaip ir jo auka, kad iškentėjo. Problema yra ta, kad žmogus dabar jau būdamas nebe gestapininkas, bet kalinys, šioje naujoje rolėje pridaro naujų nuodėmių, kurias paskui vėl turi išpirkti savo kailiu.

Ir net tokios asmenybės kaip Stalinas ar Hitleris man nebūtinai panašios į pražuvuses pragaro sielas. Savo metu jie buvo budeliai, po to pabuvo aukos, bet tam reikėjo, kad juos kažkas kankintų, todėl reikėjo, kad būtų kankintojai, kurie paskui patys panoro tapti aukomis, kurioms reikėjo vėl naujų kankintojų ir taip pasaka be galo tęsiasi. Mat kankintojas turi būti dėl aukos, kad ji galėtų pabūti auka, tačiau būti kankintoju yra negerai, už tai turi atkentėti, o ir auka, kuri nori būti auka yra atsakinga, jog dėl tokio jos įgeidžio kažkas turėjo pabūti budeliu ir dabar yra irgi auka, kenčianti nuo naujo budelio. Tai užburtas ratas, todėl aš visuomet sakiau, kad vienintelis kelias į amžiną palaimą yra tiesiog išsivadaviams iš tokio rato.


tai va butent saudymas automatais kas kita nei saudymas vandens pistoletais, ir cia musu tikslas padaryti kad tai butu tas pats. reikia ne uzdrausti saudyma automatais bet padaryti ji nekenksminga.


Nu tai padaryk, bet ką tu siūlai daryti dabar dar kol to nesi padaręs. Tavo pasiūlytas sprendimas vis vien manęs netenkina. Aš netikiu, jog įmanoma išspręsti, tai, kas neįmanoma. Dvasiniuose dalykuose nėra evoliucijos. Nes kaip jau minėjau dvasinėje sferoje nėra laiko tėkmės, viskas vyksta tarsi vienu ir tuo pačiu metu. Todėl dvasine prasme apie daug ką galima spręsti vien pasižiūrėjus kaip yra dabar. Jei pasaulis dabar yra netobulas, tai toks jis buvo visada ir toks bus visada – niekada su jokiomis technologijomis jo nepadarysi tobulo. Jis jau turi esminę klaidą savyje. Jei dabartyje yra problema, vadinasi ji buvo tokia ir praeityje ir bus ateityje. Skirsis tik išraiškos formos. Jei kažkada žmonės kentėjo nuo raupsu, tai dabar nuo AIDS, o esmė - kančia- lieke ta pati. Nėra evoliucijos – kančia lieka. Žinoma materialiai tu gali padaryti, kad šaudymas automatais būtų tas pats, kas vandens pistoletais. Bet dvasinės problemos tuo neišspręsi. Nes dvasinė problema pasireikš kita išraiška. Dvasinių problemų apskritai neįmanoma išspręsti šio pasaulio, šio žaidimo rėmuose, nes jei tai būtų įmanoma, tai jau kažkas būtų išsprendęs jei ne iki šiol, tai ateityje, ir tos problemos nebebūtų likę ir dabartyje, nes ji jau išspręsta, kadangi nėra konkrečios laiko tėkmės dvasiniame pasaulyje. Tai ką pavyksta išspręsti dingsta ir iš praeities ir dabarties. O jei kažką matome negero, tai reiškia, jog tai niekur ir nedings ir pasireikš vienokia ar kitokia forma. Kadangi matom vieną nekintantį dalyką – kančias, vadinasi jos visada bus, nebent pasaulis būtų iš išorės pakeistas, perprogramuotas. Iš vidaus to nepadarysi.


bet klausimas tada kodel dievas padare taip blogai, jug galejo padaryti pasauli be mirties
tada jam nereiketu kisti zmonem idiotisko istatymo nezudyk, ar ne lengviau dievui padaryti visus nemirtingais?
kadangi dievas to nepadare tai ji vadinasi norejo kad zmones kentetu.


Galėjo, bet nepadarė. Galima padaryti ir tokią išvadą, kad Dievas norėjo, kad žmonės kentėtų. Bet kas iš to, ką tai tau praktiškai atsako? Geriau klausti, kodėl žmonės nori kentėti, nes Dievas žmogui daro tik tai, ko šis nori. Nebent 5rodytum prie6ingai. Ir iš tiesų mes juk visi norim kentėti?! Štai aš kalbu, kokia nesąmonė yra žaidimas ir kaip tą žaidimą išniekinti, bet niekas į tai nereaguoja. Vadinasi niekas nenori palikti kančių.

apie tecnologiju galimybių ribas ne tau kalbėti. net neįsivaizduoji kur jos yra.
esminis dalykas kad jos mus pacius padaro dievais. kaip biblijoje dievas pasake tebunie zeme ir dangus taip ir zmogus gales padaryti ta pati.
o dabar tu man paaiškink kaip tokioje situacijoje gali pasireikšti pavydas godumas ar kažkas panašaus?
tu ko gali kitiem pavydėti jei viska ko nori gali sukirti pats?

zinoma is neturejimo ka veikti mes ko gero sprogdinsime vienas kito sukurtus objektus metysimes bombomis pavydesime kad kamynui labiau pasiseke ant manes bomba nusmesti arba kad jis i mane 6 kartu pataike is automato o as i ji tik 2 kartus. bus panasiai kaip pasakojama senoves mituose kai visokie ten dievai be jkio prasmes musasi per amzius bet nugaleti niekada vienas kito negali.


Pats paklausei ir pats atsakei. Technologijos niekada nepakeis žmonių noro mindžioti vieni kitus.

bet nereikia cia sustoti, zinai buti dievu mazas malonumas, tai geriau as pasinaudodamas technologijomis pasigaminsiu nauja dieva kuris sukurs man nauja pasauli
ir ne toki niekam tikusi kaip sitas to toki kuriame gyventi tikrai idomu.
Tame pasaulyje suprantama jau fiziniu kunu nebeliks visi gyvensime kaip dvasios o dievas tik rūpinsis kad butu vykdomos jo gyventoju sukurtos taisykles.
Taip kad visatoje vietoje žmonijos liks skraidyti tokie gigantiški kompiuteriai kuriuose bus vykdomos kažkokios programos realiai neturinčios jokios prasmes. o mes visi busime tik virtualus veikjai tu kompiuteriu atmintyje
.

Tada atsiras ir naujos bėdos, nes kančia turės juk kažkaip pasireikšti. Kančios taps tokios daugiau technologinės :)

nu zinoma yra ir kitaip mastančiu kurie isimyli viena ir viskas kitu nebemato. bet man idomu kodel tu manai kad sitaip yra geriau?
nepamirsk kad pati biblija kalba apie tai kad vsai normalu tureti net tukstancius zmonu kaip kad koks nors joje minimas Saliamonas, ir niekur ten neužsimenama kad reikėtu apsiriboti vien moterimi.
tai jei kaip tu sakai kad paleistuvis suvokia kad yra paleistuvis, jis gali ir kitaip suvokti.


Tu gali turėti tūkstantį žmonų jei jos su tuo susitaikys ir tu joms skirsi deramą dėmesį ir jas aprūpinsi. Tai nėra gerai, bet ir nėra uždrausta. Svetimavimas tai yra emocinis ryšis skirtas ne teisėtai žmonai ar vyrui. Jei tu turi dvi teisėtas žmonas, kurios abi sutinka būti kartu tavo žmonomis, tai svetimavimo nėra. Bet kaip suprantu tu šalia savo vienintelės žmonos nenorėtum turėti dar antros, o norėtum tiesiog meilužės pas kurią gali nueiti kada panorėjęs. Arba tu gal norėtum svingiariavimo santykių kur dvi poros dalinasi vienu guoliu, bet ir toliau lieka atskiros poros. Abiem atvejais paminėti santykiai yra grubus svetimavimas.

Paleistuvis aišku gali sau manyti ką nori ir su manim nesutikti. Bet idomus dalykas yra tai, kad tai ką aš pasakau priverčia juos pasijusti nemaloniai, nes bet kuris žmogus turi sąžinę. Jei ne sąžinė, tai visi žmonės būtų 100 proc. įsitikinę savosiomis tiesomis ir seniai vieni kitus išnaikinę. Paleistuvis gali nesuvokti, kad yra paleistuvis tik vienu atveju, jei niekas jam nepasakė, kas tai yra paleistuvystė ir dėl ko tai yra blogai. Tikslas yra jam pranešti, kad nuo to momento jis jau paleistuvautų sąmoningai. Nes jei tikėti kad ir Rytų religijomis, tai sąmoningumas yra geriau nei nesąmoningumas. Tegul visi daro gerus darbus sąminigai, o nuodėmęs irgi sąmoningai. Tik aš netikiu, kad žmonės panotrės daryti nuodėmes sąmoningai, nes jie turi sąžinę. Todėl tam, akd daryti nuodėmes jie ir vengia, bet ko kas žadina sąmoningumą. Jie geriau net Dievo pranašus nužudydavo, kad tik niekas nepaverstų jų sąmoningais nusidėjėliasi. O va šitai man Digixai ir paaiškink jei gudrus. Kaip čia išeina, kad nedorėliai žudo pranašus, jei jie yra įsitikinę, kad tai ką jie daro jokia ne nuodėmė ir kad apskritai nėra net paties Dievo. Tai kodėl jie persekioja tuos, kurie juos pagraudena, vietoj to, kad atlaidžiai nusišypsotų? Juk jei ateistas žino, kad Dievo nėra ir mano, kad galima kitus žudyti, plėšti, prievartauti, tai kodėl jis nepažiūri atlaidžiai į tuos durnelius, kurie klaidingai galvoja priešingai? Kodėl ateistas pyksta, kai kas nors jį kaltiną nuodėmėmis. Juk jis netiki nuodėmėmis, tai kam iš vis kreipia dėmesį?

Šiuolaikiniam pasaulyje tikrai tikinčių žmonių tėra tik gal kokie keli procentai, tačiau gyvenam pagal tikinčiųjų nustatytą tvarką. Kodėl ateistai nepasinaudoja savo dauguma, jei jie tikri dėl savo netikėjimo. Kad ir ta pati pedofilija. Juk jei nėra Dievo ir moralės, kodėl visuomenė nepalankiai žiūri į pedofiliją? Atsakysi, kad taip žmonės yra išauklėti, o kas jiems trukdo nustatyti naują tvarką be moralės. Juk neįmanomas net ir teoriškai moralus ateizmas, nes nėra tada jokio pagrindo moralei, jei nėra 10 Dievo įsakymų. Tai, kad yra moralių ateistų reiškia, jog jie nėra tikri savo netikėjimu ir dėl viso pikta laikosi Dievo įsakymų arba bent dalies jų. Bet dar dažniau ateistai yra tie, kurie paklusta Dievo įsakymams nes slapta tiki į Dievą, bet pyksta, kad Dievas davė tokius neskanius įsakymus, todėl maištauja. Todėl išeina, kad tikrų ateistų yra dar mažiau nei tikrų tikinčiųjų ir todėl visuomenė gyvena formaliai pripažindama Dievo įsakymus, nes pripažįsta tikinčiųjų tiesas, bet praktiniuose dalykuose nuolat pažeidinėja tuos įsakymus, nes nenori pasijausti „nuskriausti“ šalia tikrų ateistų.

tu cia kazka nesuprantamo kalbi, jei as sakykim pasinaudosiu atitinkamomis technologijomis taliu tave perprogramuoti i visai kita zmogu tu nebusi joks zombis tiesiog tavo paziuros bus kitkios.


Aš dėl to ir nesiginčijau. Taip, pažiūros bus kitokios, bet dvasine prasme tai jau būsiu nebe aš. Aš norėjau pasakyti, jog mes tapatinamės ne tik su fiziniu kūnu, bet ir su esminėmis idėjomis, kurios gyvena mumyse. Dvasine prasme tai bus zombis, ką tu sukursi. Tad kokia prasmė. Lygiai tas pats jei išžudytum visus pasaulio žmones ir sakytum, kad pasaulyje yra vienas tiesa, vienas tikėjimas, viena ideologija. Materialiai žiūrint gal tu ir nusiramintum, kad tavo viršus, bet dvasine prasme abejonės tau neleistų nurimti, nes juk ir tu ieškojei tikrosios tiesos.

nesupratau tavo teiginiu apie laika, bet zinai po bent jau 10e20 metu jau nebus imanoma naujai gyvybei uzgimti, ….. taigi turesi tikra pasaulio pabaiga kurioje jau be dievisko isikisimo nauja pradzia bus neimanoma.
o del to davsinio zaidimo pabaigos tai butu malonu kad tu ka nors suprantamo pasakytum, nes dabar kalbi kazkokio myslem ir nieko suprati neina.
kaip tai suprasti davsine pasulio pabaiga? jei ji neitakoja fizinio pasauli tai tegul nors rytoj tai vyksta, man nerupi, net nepastebesiu.


Aš nesuprantu tavo logikos, koks tau skirtumas kas bus po milijardų metų, jei tu gyveni dabar ir daugiau 100 metų netempsi? Tau fizinė pasaulio pabaiga ateis jau ne ilgiau nei už 100 metų, tai koks skirtumas ar tu numirsi nuo infarkto ar nuo žemės plutos sunaikinimo. Ir koks tau skirtumas ar tu mirsi vienas ar ir visi kiti pasaulio gyventojai mirs kartu, juk vis vien mirsi? Aš blaiviai į fizinį pasaulį žiūriu tik kaip į kažkokį praeinantį egzistencijos foną, todėl man giliai vienodai ar Žemė susiformavo prieš milijardus metų ar prieš 100 metų ir atitinkamai manęs nejaudina kada ji išnyks, nes sulyg mano mirtimi ji ir išnyks man. Todėl Digixai nėra net mažiausio prasmės svarstyti apie fizinę pasaulio pabaigą, nes tai kvaila. O va dvasinė pasaulio pabaiga yra kitas reikalas. Nes dvasine prasme pasaulis yra nepraienantis dalykas. Pasaulis tai visų pirma keistas žaidimas, kurį sudaro pagyvenimas materialiame būvyje ir poto sekantis begalinis to trumpo pagyvenimo svarstymas. Šiuo atveju net ir po mirties pasaulis nedingsta, todėl jo pabaiga nebėra susieta su mano gyvastimi. Tada pasidaro svarbu kalbėti apie dvasinio pasaulio pabaigą.

Dvasinė pasaulio pabaiga neįtakoja fizinio pasaulio pabaigos, nes tai skirtingų dimensijų dalykai. Jei įvyks dvasinė pasaulio pabaiga, tu net niekada ir nesuprasi, kad egzistavo šis pasaulis, nes tam, kad nebeliktų kančių, turi nelikti net ir prisiminimų apie jas. Taigi tu esi teisus, kai sakai, kad jei įvyks dvasinė pasaulio pabaiga, tu net nepastebėsi, nes tu jau busi visai kitoj realybėj visai kitos sutvėrimas be jokių liekanų iš šio pasaulio ir jo realybės. Tai kodėl turėtum pastebėti? Tu vėlgi net nežinosi, akd galėjo būti kitaip. Tu tiesiog gyvensi kažkokiame kitame fiziniame pasaulyje, kuriame nėra Žaidimo, nėra kančių. Tai turėtų būti kažkas tokio, ko mes niekada nesuvoksim gyvendame šiame pasaulyje su tokiais jo konceptais, kaip laisva valia ir pan. Mes net ir apie kitokios realybės pasaulį esam linkę galvoti pagal savo realybės kategorijas, o tai kvaila.


Tavo religija vadinu fašistine todėl, kad tu ja nori primesti visiems.
nesuprantu kodel tave ar tavo dievo netenkina toks variantas kai tokiems kaip tu kurie nori tos pasaulio pabaigos jinai ir ivyktu, o tokiem kaip man dievas gali isvis pasiimti savo tikinciuoius pas save i roju o mane cia palikti.
bet tu kazkodel skelbi kad tavo tas dievas visiem padarys ta pati.
Nu zinai nepatinka man tas zaidimo pabaigimas ir viskas, as va nenoriu pabaigos, as noriu atbulai, zaidima susintensyvinti ir padaryti ji idomensiu.



Kiekviena siela turi potencialą atsidurti kiekvienoje įmanomoje rolėje. Vadinasi teoriškai aš galiu būti tavimi. Žinoma, jei būčiau arba kada būsiu Digixas aš žvelgsiu kitaip negu dabar. Tai suprasdamas aš prevenciškai imuosi priemonių. Panašiai, kaip graikų mitų herojus, kuris liepė jūreiviams pririšti jį prie stiebo ir jokių būdu neatrišti kai plauks pro klastingas sirenas ar kažka ten panašaus, nors ir kaip jis reikalautų ar grasintų. Man būtina įsitikinti, jog nei vienas žmogus nepražuvo, tik tada pagaliau ir aš jausiuos ramus del saves paties, net jei man ir lemta tapti Digixu. Nes dabar ką aš matau ir žinau, yra tai, jog niekas negarantuoja, kad negalėčiau atsidurti tavo kailyje ir mąstyti tai, kas man dabar atrodo labai blogai. Aš nenoriu, kad Dievas nepasiimtu manęs į Rojų, todėl bijau, kad tai gali atsitikti jei būsiu Digixu. Todėl bandau įtvirtinti dvasinę tikrovę pagal dabartinį savo tikėjimą, kad net ir mane pavertus Digixu, ir man reikalaujant priešingai, vis vien mane per prievartą paimtų į Rojų. Taigi aš iš principo tą “fašizmą” kaip tu jį vadini taikau sau. Aš kuriu savąją tikrovę. Tau niekas netrukdo kurti tavosios pagal analogiją, bet ar tikrai nuoširdžiai to nori?
Kyras1
 
Pranešimai: 104
Užsiregistravo: Pir Rgp 10, 2009 11:01 pm

AnkstesnisKitas

Grįžti į DIGIX ir KYRAS1 diskusija

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias

cron