Labai svarbi šių forumų sąvoka „Žaidimas“

Labai svarbi šių forumų sąvoka „Žaidimas“

Standartinė Kyras1 » Ket Bal 01, 2010 10:51 pm

Labai svarbi šių forumų sąvoka „Žaidimas“

Gyvenimas be blogio yra gyvenimas be pragaro. Tokiame gyvenime nėra ir to, kas pateisintų pragaro egzistenciją, t.y. nėra nuodėmių. Juk tam kad pragaras egzistuotų, kažkas turi daryti nuodėmes, todėl kol nesunaikintas pragaras nedings ir nuodėmės. Kalbant papraščiau, jei nebūtų pragaro, tai niekam niekada net nekiltų mintis
1. savo paties nuliūdinimui netikėti į gerąjį Dievą,
2. savo paties apkvailinimui susikurti netikrus dievus-stabus (pinigai, valdžia, garbė ir tt.)
3. piktnaudžiauti Dievo vardu teisiant kitus, t.y. matyti krislą brolio akyje nematant rasto savojoje,
4. žaloti save dėl nepasiilsėjimo arba kitas kraštutinumas - dėl darbų nedirbimo, t.y. tinginystės,
5. neigti save negerbiant savo gimdytojų tėvų, o tai reiškia ir negerbiant Dievo,
6. tapti vertam Karmos agresijos, t.y žudyti save,
7. savanoriškai susipurvinti,
8. apvoginėti savo šventumą provokuojant kitus žmones daryti nuodėmes,
9. neteisingai liudyti, kvailai likimo valdovu laikant save, o ne Dievą,
10. vykdyti viduje gyvenančios nuodėmės valią daryti tai, ko išties pats net nenori daryti.

Nebelieka laisvos valios iliuzijos ir gundymų. Nesant viso to, nebelieka ir jokios kovos. Juk tiesa yra viena, vadinasi viena pusė tikrai yra neteisi, tad jei nelieka galimybės neteisumui atsirasti nebėra ir kovos.

Tačiau jei žvelgsim ne iš istorijos perspektyvos, o iš Dievo Rašytojo perspektyvos, tada pasirodys, kad ne viskas taip paprasta. Šitoje
Rašytojo aprašytoje Istorijoje pragaras tikrai egzistuoja ir todėl atrodytų, kad reikia daryti vską, kad į jį nepapultum ir kad jis pats būtų sunaikintas. Nes kol egzistuos pragaras, tol neegzistuos tikras rojus. Jie abu vienu metu tebus tik kažkokie nepilnaverčiai. Todėl mus domina galutinis rezultatas. Čia bus, kaip Dieavs Rašytojas nuspręs.

Jei Dieavs Rašytojas tikrai myli visus, vadinasi tikro blogio-Pragaro (Dievo nemeilės) nėra ir tada mūsų gyvenime nutinkančios kančios ir jas pagrindžiančios tariamos nuodėmės yra skirtos tik sukurti kažkokį apgaulingą foną – iliuziją. Kokia iliuzijos prasmė ir kam ji skirta, jei ne mums??? Aš turiu tokią drąsią mintį, jog pats žaidimas pats yra tas negeras dalykas iš kurio reikia išsivaduoti, todėl žmonės tol vargs, kol nesupras, kad jų tikrasis uždavinys yra ne vaikytis iliuzijas, o tiesiog nepasiduoti toms iliuzijoms.

Na , o gyvenimas šioje nuapasakotoje iliuzijoje yra suvokiamas kaip isbandymas, o dar geriau - tiesiog kaip žaidimas. Žmonės atsidurę šiame žaidime bando suprasti žaidimo taisykles ir apskritai, kas vyksta. Primityviausieji priešus mato kituose žmonėse ir atitinkamai veikia – žudo, persekioja, kankina ir pan. Jiems viskas apsiriboja materialiu pasauliu, todėl jei kas nors juos nuskriaudė, jie sunaikiną skriaudiką ir mano, kad laimėjo kovą ir kad laimės šį nesuvokiamą jam gyvenimo žaidimą, jei apsigins nuo priešų, juos sunaikins ir pratęs savo giminę.

Labiau pažengusieji jaučia, jog šalia materialaus pasaulio egzistuoja dar ir dvasinis pasaulis su savais dėsniais. Jie supranta, kad priešas yra ne kitas žmogus, o velnias, kuris įlenda į tą kitą žmogų, kad sugundytų, išbandytų juos pačius. Atsiranda nauja, „dvasinės kovos“ koncepcija. Žmonės daug galvojo, kaip kovoti su šiuo nauju priešu – velniu. Atsirado suvokimas, jog tave nuskriaudusiam žmogui privalai atleisti. Suvokimas toliau evoliucionavo į tai, jog kito žmogaus veiksmai priklauso nuo tavęs paties, todėl vieni mąstė, jog skriaudų susilaukia, nes yra jų verti dėl savo begalinio nuodėmingumo, o kiti, didesni optimistai, mąstė, jog skriaudos patiriamos tam, kad žmogus taptų geresnis, kad būtų mažiau prisirišęs prie žemės, prie materialaus pasaulio, kad sužybėtų tikra meilė Dievui. Šiuo atveju teisingas kelias būtų geranoriškai priimti traumuojančias situacijas, nes tai veda į žaidimo laimėjimą - dings ligos, negalavimai ir likimas taps sėkmingas, o po mirties palaimingas gyvenimas. Šie žaidėjai suprato, jog jei supyks ant Dievo, likimo ar bala žino ko, už tai, kad jiems nepasisekė, kad kenčia, jie patys tik save tuo supykimu nusiskriaus ir pralaimės žaidimą, nes neišlaikys išbandymo. Na, o išlaikęs išbandymus žaidėjas tikisi gauti prizą (tegul ir po mirties) – patekti į amžino malonumo būseną Rojų. Tam, kad kova atrodytų tikra ir žūtbūtinė egzistuoja (iliuzinis) pragaras, į kurį pateks tie, kurie praloš žaidimą.

Tikintys žmonės jaučia, kad turi galimybių laimėti žaidimą, nes jiems tokie išbandymai neatrodo neįveikiami. Tačiau jiems ramybės neduoda pasišlykštėjimas pačiu žaidimu. Bjauriausia tai, jog nesvarbu kas laimės žaidimą, jame vienaip ar kitaip turi kentėti visi dalyviai. Todėl jie nori kovoti ne tiek dėl žaidimo prizo - Rojaus, o nori, kad pats žaidimas pagaliau baigtųsi ir, kad nebūtų pralaimėjusių, o ir apskritai nebebūtų kovos ir kančių. Manau, kad tikrasis prizas yra paties žaidimo pabaiga, o tikrasis laimėtojas tas, kuris šitai suvokia.

Taigi, tikintieji iš vienos pusės yra priversti dalyvauti šiame žaidime ir žinoma nori nepralošti, nepatekti į pragarą, tačiau kita vertus jų pats didžiausias noras yra išeiti už žaidimo ribų, t.y. įveikti patį žaidimą. Tai galima padaryti tik paneigiant žaidimo prasmingumą, t.y. pasiekiant to, kad žaidėjai atsisakytų žaisti. Jei žaidėjai nežais, žaidimo nebebus.

Pradėsim nuo to, jog žaidimo tasyklės numato žmogus turi dvi fundamentalias elgesio galimybes:
– pirma galimybė – jis gali pykti už skriaudą ir keršyti, nesusitaikyti su skriauda, visame kame matyti tik savo teisingumą. Tokia yra pralaimėtojo pozicija, nes už netinkamą skriaudos atkentėjimą ne tik, kad neuždengtos liko jo ankstesnės nuodėmės, bet nepasitenkinimas ir agresija jau patys savaime yra naujos nuodėmės. Supykdamas už įžeidimą jis tik patvirtina, jog kitas žmogus ar apskritai koks nors reiškinys gerai padarė jį įžeisdamas. Pralaimėtojų problema ta, kad jie apskritai nesuvokia tikrųjų žaidimo taisyklių.

– antra galimybė – jis galiu priimti skriaudą, kaip siųstą jo paties labui ir kaltininkui nekeršyti, atleisti, suprasdamas, kad velnias sutiekia jam išbandymus, siekdamas kad atsisakytų meilės Dievui. Žaidimo laimėtojo pareiga išlaikyti išbandymą ir spręsti, kad atkentėta skriauda buvo skirta jo apvalymui, kad kaltinti turėtų tik pats save, nes buvo vertas tokių išbandymų dėl savo nuodėmių. Be to, turėtų išreikšti Dievui meilę ir dėkingumą kad jį apvalo tam, kad į pragarą nepapultų.

Bet yra įmanoma ir dar kita pozicija – to kuris ne tiek siekia laimėti prizą žaidime, kiek siekia laimėti egzistencinę kovą prieš patį žaidimą. Aprašytu žaidimo laimėtojo atveju tu gali laimėti žaidimą tik prieš savo priešus, nepasiduoti velniui, bet tu visada jausi kartėlį dėl to, kad dalyvaudamas žaidime pralaimėjai pačiam žaidimui, nes buvai priverstas atsižadėti savo idealų. O tie idealiai yra noras, kad niekas nekentėtų, kad niekas nebūtų pasmerktas.

Laikydamiesi žaidimo taisyklių vadovaujamės nuostata, kad tas kuris mums padarė skriaudą negali patirti blogio – pragaro. Manau, kad dvasine prasme daug didesnę skriaudą nei mes patiria skriaudikas. Mes dėl to atsitikimo laikinai pakentėsim ir tiek, o jis dėl to atsitikimo kentės pragare amžinai, tikrasis blogis nutinka ne mums, o jam. Taigi, reikia rasti būdą, kad jo padaryta skriauda mums (išoriškai) ir ypač (iš vidaus) jam pačiam netektų prasmės.

Taigi, mes kaltininkui atleidžiam, bet tai darom ne dėl savo gerovės, o dėl jo paties gerovės. Mes siekiam, kad skriauda netektų prasmės, nes mes nepadarom blogio supykdami, t.y. atlaikom išbandymą ir šioje iliuzijoje nepatenkam pragaran, o ir kaltininkas nebepadaro tokiu atveju blogio, nes nepatenka pragaran, kadangi laikoma, jog jis iš vis nieko nepadarė, nes teisiojo kančia anuliavo jo nuodėmę. Išeina, kad tokiu būdu mes realiai jau grumiamės ne tik su priešais, t.y. velniu, bet ir su pačiu žaidimu, kaip sistema, kuri siūlo kiekvienam kovoti tik už save patį, susirinkti kuo daugiau dvasinių taškų. Toks žaidimas padaro įmanomą velnio egzistavimą, kad ir iliuzinį, bet realiai 100 proc. tikrovišką ir skausmingą.

Tai ką aš siūlau, iš principo pranoksta šiuo metu dominuojatį požiūrį apie žaidimą, nes aš siūlau kovoti su blogiu ne iš egoistinių paskatų. Aš netgi siūlau atsisakyti galimybės savo kentėjimais uždengti savo pačių padarytas nuodėmes, o skiriti kentėjimus skriaudiko labui, kad apsaugotumėm jį nuo blogio (pragaro), uždengtumėm jo nuodėmę. O tai yra sekimas Kristumi, kuris ant kryžiaus numirė ne už savo kaltes, bet už kitus žmones, kad juos atpirktų. Tam, kad kažką pirkti turi sumokėti, o jei sumoki tai nebeturi pinigų. Jei perki gerovė kitam žmogui nebeturėsi susimokėti už savo paties. Vadinasi nebelieka ne tik materialaus, bet net ir dvasinio prisirišimo prie žaidimo. Bet juk čia glūdi begalinė išmintis, kaip išnaikinti blogį. Išeina, kad po tokio atsivertimo į tikrą tikėjimą, nebeatsiranda naujų nuodėmių. Tas kuris buvo nuskriaustas nepatyrė blogio (nes už kančias niekas neina pragran), bet skriaudikas irgi nepatyrė blogio (atsidurimo pragare), nes jis uždengtas nukentėjusiojo kančia. Pragaro, t.y. blogio tokioje situacioje nebelieka. Žinoma lieka neuždengtos paties nukentėjusiojo nuodėmės. Tačiau čia lieka tikėjimas, kad jos bus nurašytos pagal garsiąją maldos formulę „ir atleik mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams“. Šios nuodėmės juk jau ir yra panaikintos, nes mums visiškai atleista Jėzaus Kistaus kančios esmė. Prieinam vėl prie to, kad žmogus išganomas ne darbais, o tikėjimu.

Grįžtu prie kritikos. Kodėl man nepatinka dominuojantis teologinis požiūris? Todėl, kad jis nurodo į užslėptą egoizmą. Priimti kentėjimus realiai reiškia, kad tu apsivalysi nuo savo praeitų nuodėmių, nes tu juk atleisi skriaudikui dėl savęs paties, kad atlaikytum išbandymą, t.y. kad pats nepatektum pragaran su kerštu širdyje. Išeina, jog tavo atleidimas yra tik dėl tavo paties gerovės. Šitoks atleidimas yra naudingas tik tau ir nieko neduoda tam kitma žmogui. Taigi, tu sėkmingai atlaikęs velnio išbandymą nueisi savo keliu, o kas laukia skriaudiko? Juk pasakyta „papiktimai neišvengiami, bet vargas tiems per kuriuos jie ateina“. Taigi, vargas skriaudikui. Žinoma papiktinimas buvo neišvengiamas, nes tu turėjai nuodėmių ir velnias galėjo tave išbandyti, o skriaudikas tapo įrankiu tam. Bet kai tu išbandymą atlaikei, tu uždengei savo tariamai turėtas nuodėmes, o ir naujos nuodėmės pats nepadarei, nes nekeršijai, o skriaudikas užtikrintai keliauja pragaran. Vadinasi tokiu atveju blogis niekur nedingsta – kažkas vis vien keliauja pragaran, o juk pragaras ir yra blogis. Vadinasi dominuojantis teologinis požiūris nesugeba rasti būdų blogiui sunaikinti. Taigi aš siūlau alternatyvą.

Manęs klausia: pasakyk, kodėl Dievui labiau patinka „vargšai dvasioje“, kodėl „pirmieji bus paskutiniai, paskutiniai pirmieji“? Atsakymas paprastas, kai pasiremi tripakopiu išbandymo modeliu. Kai tave kažkas skriaudžia, tai daro dvasios ubagas, žmogus užvaldytas velnio. Jei tu pasielgi netinkamai šio išbandymo atžvilgiu, pavyzdžiui atsakai kerštu, pavydu, panieka, velnias užvaldo ir tave, tu tampi dar didesniu dvasios ubagu ir už jį. Argi toks dvasios ubagas patinka Dievui? Juk Biblijoje milijonai vietų, kur parašyta kas laukia nuodėmininko. O štai tas, kuris pasielgia išbandymo atžvilgiu tinkamai, gauna malonę, tarsi kokį dvasinį pinigą. Daug tokių pinigų prikaupęs žmogus mano, jog turi daugiau garbės pas Dievą ir sėdasi į pirmas eiles, tačiau iš ten yra išprašomas. O štai, tikras tikintysis atkentėtą skriaudą skiria tam, kad nebūtų įskaityta jo skriaudiko kaltė, lygiai, kaip kad Šv. Steponas, kuris žudomas sušuko: „Viešpatie, nepriskaičiuok jiems tos nuodėmės!” (Apaštalų darbai 7:60). Taigi toks tikintysis negauna jokių dvasinių turtų, nes juos išleidžia dėl kitų. Jo paties nuodėmės lieka neuždengtos, o jų jis turių begalę. Žinoma, kad jis niekada nedrisi sėti į pirmas eiles matydamas, kokių yra šventuolių susirinkę. Bet Dievas jį pakvies, nes dvasiniai turtai dar nereiškia, kad labiau patinki mylinčiam Dievui, nes juk per tikro tikinčiojo darbus labiausiai skleidėsi Dievo meilė ir visu pilnumu. Vadinasi reikia siekti tapti ne turtingu materialiai ar dvasiškai, o rasti pasigėrėjimą Dievo akyse, o tai toks turtas, kurio niekas neatims - nei materialia, nei dvasine prasme.

Dar apie pasižeminusiojo dvasioje koncepciją. Ar tikrai yra tas pasižeminęs dvasioje, kuris su džiaugsmu dėkoja Dievui už suteiktas kančias? Pasižeminęs dvasioje, tas kuris yra dvasioje nusiminęs. O nusiminęs ne dėl to, kad jį nuskriaudė ir kad susidūrė su kančia, bet nusiminęs dėl pačios sistemos, jog vyksta toks žaidimas, jog niekaip nepranyksta blogis. Juk jei visa ko esmė ir priežastis yra rezultatas, į kurį viskas turi susieiti, tai kančia yra pirmiau nei nuodėmė. Dievas pirma nusprendžia, kad žmogus kentės, o visos tos tariamos nuodėmės tėra būdas sukurti iliuzinį foną. Žmonės su savaja logika nusprendė, jog jei nedarys nuodėmės tai nebekentės, t.y. susikurs Rojų žemėje. Kaip juokinga... Iš tiesų, tai nedarydami nuodėmių žmonės papraščiausiai pavers kančias beprasmėmis, tačiau kančių nepanaikins. Sumažins kažkiek, taip, bet visai nepanaikins. Prisiminkim Jėzų. Buvo be nuodėmės ir aišku nepatyrė ligų, nelaimingų atsitikimų, nekentėjo dėl narkomanais virtusių vaikų, tačiau nepaisant to, vis tiek kiek užgauliojimų, persekiojimų, agresijos Jis patyrė, o galiausiai buvo brutaliai nukankintas ir nužudytas, dargi su pilna doze paniekinimų. Reikia gi pagaliau atsikvošėti ir pabusti iš to miego. Neturėtumėm viso dėmesio sutelkti svarstymams, kaip čia nuodėmės nepadarius, o turėtumėm daug dėmesio skirti ir svarstymams kaip pačias kančias sunaikinus. Nuodėmių nedarymas kančių problemos niekada neišspręs, nes kančia yra žaidimo sąlyga, todėl nuodėmių visada bus. Tad reikia surasti būdus išsilaisvinti iš žaidimo.
Kyras1
 
Pranešimai: 104
Užsiregistravo: Pir Rgp 10, 2009 11:01 pm

Grįžti į Izanga

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias

cron