Kaip elgtis su savimi ir kitais?

Kaip elgtis su savimi ir kitais?

Standartinė Kyras1 » Pen Bal 16, 2010 12:42 am

Dievas yra tobulas režisierius

Pagal vakarietišką požiūrį, kuriuo taip persisunkusi krikščionybė, kiekvienas mes esam atskiri, savarankiški žmonės. Turim atskirus gyvenimus, todėl galima lengvai padalinti, kas eina į Rojų, o kas į Pragarą. Skausminga tema visgi išlieka artimųjų klausimas. Į kurį kategoriškesnės pozicijos turėtojai atsako paprastai, kad kiekvienas eis ten kur nusipelne ir kad reikia užmiršti nuodėmingus artimuosius. Švelnesnės pozicijos atstovai siūlys tiesiog melstis už artimuosius, bet nieko negarantuoja, nes viską pakeisti gali tik artimojo atsivertimas laisva valia, bet ne tavo paties darbai.
Pagal sąlyginai rytietišką požiūrį viskas yra suvokiama, kaip nedalus vienis. Nepripažįstamas dalumas. Čai niekas niekur negali pasimesti. Jei reikes žmogaus siela nugyvens daugybę gyvenimų, bet galiausiai vistiek pasieks nušvitimą. Pagal šį požiūrį žmogaus gyvenimas apima ne tik jį vieną, kip fizinį individą, bet ir visus kitus veikėjus, nes jie veikia dėl tavęs. Praktiškai tai reiškia, jog tu esi ne tik tavo kūnas, bet ir viskas ką matai, kas su tavimi susiję ir pan. Viskas čia yra dėl tavęs. Jei tave pradžiugino ar nuskriaudė, tai to įvykio priežastis niekada nebus kitame žmoguje, bet tavyje pačiame.
Abu paminėti požiūriai nėra pilnaverčiai. Manau, kad Dievas nėra tiek prastas režisierius, kad galėtų palaikyti tik vieną siužeto liniją vienu metu, t.y. situacija, kai kažkurie veikėjai kažką daro tik tam, kad to reikia kitų veikėjų istorijose. Pvz. kūdikis yra nužudomas aborto būdu ne tik tam, kad motina patirtų šį išgyvenimą ir vėliau kažką suprastų, bet ir dėl kažko, kas susijęs tik su juo pačiu.
Manau, kad yra trečiasis požiūris, pagal kurį tuo pat metu ir kiti žmonės yra mūsų gyvenimo dalis, tarsi pagalbiniai personažai, bet ir tuo pačiu mes patys tesam pagalbiniai personažai kažkieno gyvenimuose. Skirtingi žmonės, skirtingi jų pasauliai susidūria tik dėl to, kad abiejų žmonių gyvenime toks susidūrimas turėjo nutikti. Jei nebūtų bent vienos grandies, nebūtų ir paties įvykio. Na, o tokia išvada gali padėti atsakyti į daugybę praktinių klausimų.
Ar galima pakeisti kitą žmogų per savo paties pasikeitimą? Pavyzdžiui, jei kas nors su jumis bjauriai elgiasi tai jūsų pačių gyvenime yra priklausoma nuo jūsų pačių, nuo jūsų kalčių, užduočių, norų. Taigi savajame gyvenime jus esate visada verti to kas jums nutinka arba tiesiog kažkodėl to patys prašėt dvasiniame lygmenyje, kad tai atsitiktų, o po teisybei tai ir dėl to ir dėl to. Todėl dažnai gali nutikti taip, jog jei jus patys pasikeisit tai nebeliks reikalo jus vienaip ar kitaip veikti, todėl ir tie personažai jūsų gyvenime, tie kiti žmonės arba pasikeis arba juos pakeis kiti. Tačiau jei jums rūpi jūsų artimojo žmogaus likimas, jus suprasit, kad neužtenka būtinai tik jums pasikeisti, nes veikiama visada yra iš dviejų pusių. Artimajam, tiesa nebeliks užduoties jus skriausti, nes jus jau nebebusit vertas skriaudos, tačiau nereiki užmiršti, jog jis pirmiausia buvo parinktas skriaudiku, nes taip elgtis jį verčia ir tai, koks jis pats yra žmogus. Taigi jei jus patys ir pasikeisite pranyks tik pirmoji priežastis, bet antroji liks. O antrąją panaikinti reikia jau jums kaip personažams įsibraunant į to kito žmogaus gyvenimą.
Reguliuoti kitam gali tik jei pats esi susireguliavęs ir jei reguliuoji iš tikros meilės ir rūpinimosi tuo kitu, o ne keršto, paniekinimo ir pan. Jei kažką daro negerai tau ar nedaro to, ko nori, tai tu jam išsakai tas pačias pastabas, bet savo intencijose akcentuojiesi ne į nuoskaudą, rūpinimasi savimi pačiu, o išimtinai vien rūpinimasi to žmogaus gerove, galvodamas, kaip jam sunku turėtų būti dabar ir dar sunkiau ateityje, jei nesupras ir degraduos toliau.
Jėzus liepe atsaukti antrą žandą, bet kartu ir perspejo dėl jo raudančius, kad ne jo gedėtų, o savęs pačių. Tai rodo, kad jei jau tokia yra istorija, kad žmogui gresia visokiausio kančios, tiek trumpalaikės, tiek ilgalaikės, tai ir jis pats turi kažką susivokti, tai matyt taip ir turi būti, kad jis būtinai pakentėtų. Jėsus iš savo pusės, savajame gyvenime padarė vsiką ką galėjo, jis nebuvo vertas tos piktadarybės, kurią padarė žmonės jį nukryžiuodami, bet jo kančia ant kryžiaus nebūtinai realiai jau dabar pakeičia tuos žmones, nes Jėzaus gyvenime jie buvo tik personažai ir tame Jėzaus gyvenime jie nebus patraukti atsakomybėn už nieką, tačiau savo pačių gyvenimuose jie neišvengiamai srėbs tą košę, kokią prisivirė. Taigi savajame pasaulyje tu sprendi problemą atsukdamas antrą žandą ir atleisdamas užpuolikui, suvokdamas priežastis, kodėl tu galėjai būti nusipelnęs ir tt., tačiau tuo pačiu jau kaip personažas įeini į jo pateis pasaulį ir jį auklėji, nes tu žinai, kad paskui jam bus tik dar blogiau ir skaudžiau, jei nepasikeis dabar kol dar laikas. Tada gali gerai ir su bizūnu jį išvanoti, kad pasibaigtų noras žmonėms trankyti per žandus. Teisa jis tikrai jau nepražus amžinai pragare, nes tavojoje tikrovėje pragaro jau nebėra, tačiau išlieka skausmingas kančių kelias. Todėl jei tu nieko nedarysi be to, akd atsukai antrą žandą, tai tu nors ir išganysi jį nuo pragaro, tačiau matysi, kad dėl žandų daužymo, jis pats dabar arba perrašytoje istorijoje yra šimtą kartų stipriau daužomas ir labai kenčia.
Priėmjimas prie blogiečio yra visų pirmą per savo paties apsivalymą. O tada padarai, jam ką nors tiesiogiai gero, o ypač gali priartėti pasinaudojęs tuo, akd jis yra tau kažką gero padaręs. Kraštutiniu atveju, kai jus kas nors nuskriaudė, bent jau raskit nors vieną teigiamą to pusę ir už tai jam dėkodami siekite atsilyginti jam geru. Pamatysist tikrai suveiks. Tad pirmyn, jei turit priešų, tai pirma jūsų užduotis surasti ką nors, ką tie priešai jusm yra gero ar naudingo padarę ir mainais į tai leisti sau juos auklėti dėl jų pačių gerovės įvairiois prieonėmis, pagal proporcingumą pradedant nuo švelniausių iki griežčiausių priemonių. Geras orientyras bus analogija su tuo, akip jus auklėjate savo pačių vaikus. Jus juk nepuolat iš karto su beisbolo lazdą daužyti jų. Ne, jus iš pradžiu prašot, bandot paveikti juos savo paties teigiamu pavyzdžiu, o jei vis tiek neklauso, tai jei ir užplojat tai vis viensu didele užuojauta.
Nuoskaudas reikia pamiršti. Negali pykti ant sav gyvenimo pagalbinių personažų, nes jie juk tėra tavo paties tarnai. Jie juk tik vykdo tai, ką reikia padaryti tau, ko tu esi nusipelnęs ar ko tu nori. Tai kam ant jų pykti? Juk ką kiti žmonės tau padarė buvo su tavimi susiję ir neišvengiama. Turi tas problemas spręsti kitaip per savo paties pasikeitimą. Vadinasi, kai tave kažkas įžeidė, tu nesupyksti, nes supranti, jog pritraukei įžeidimą pats, tu nesupyksti, nes tu tai priimi kaip savotišką likimo dovaną, kaip šansą susigaudyti savyje. Svarbu iš to gauti tinkamą užmokestį, o toks užmokestis turėtų tikrai būti ne nuoskauda arba kitaip teisėtas įsižeidimas. Tu tam tikrai turi teisę, bet ar tai tikrai verta to, ką tiek iškentėjai? Ar tai tikrai toks baisus malonumas būti įsiskaudinusiam? Geriau jau pasielgti neadekvačiai ir atleisti. Atleisti, tai visų pirma reiškia žmogų paleisti, nepririšti savo reikalavimais, nereikalauti iš jo, kad atiduotų skolą, nes ir tu pats esi skolininkas preiš kažką ir bet koiu atveju prieš Dievą istorijoje veikiantį personažą.
Tačiau ir tu pats esi pagalbinis personažas, taigi tarnas kitų žmonių gyvenimuose. Negali tiesiog imti ir nueiti. Žmogų tu savo gyvenime paleidi, bet jo paties gyvenime jį pasiveji dėl jo paties labo, nes ten tu dirbi ne dėl savo interesų, bet dėl jo interesų. Todėl negali tinginiauti, turi dirbti, net jei darbas ir sunkus, net jei ir tenka imtis nemalonių priemonių. Egoistinis kerštas atrodo lengviausias sprendimas, tačiau jis blogas sprendimas. Vadinasi jei kažkas tave įžeidė, tu nepalieki to žmogaus, nes tau skirtas yra darbas su juo užsiimti. Tu jam savotiškai tarnauji. Vadinasi imsies trigubo palinkėjimo metodo. Vadinasi savo kančia išpirksi tą kančią prieš tave padarytą. Čia negali būti keršto prieš jį, nes kerštas pražudo. Saldžiai kerštauti gali tik velniui, bet jokiu būdu ne žmogui. Turi dirbti sunkiai, kaip tame palyginime apie poną, kuris paliko pinigų tarnams ir šie turėjo jų skaičių padauginti. Vienas iš tarnų sakė: tu esi tas, kurs pjauna nesėjęs, aš bijojau prarasti pinigą ir grąžinu tavo pinigą. Svarbiausia elgtis teisingai ir taip, kad neužsipelnyti iš pagrindinio personažo pusės teisėtų, tačiau pragaištingų veiksmų. Negalima kito gundyti padaryti nuodėmę. Taip dvasine prasme apvogtumėm ir save ir jį. Nes jis padarys nuodėmę vertai tavajam gundymui, todėl bus pasmerktas.
Kyras1
 
Pranešimai: 104
Užsiregistravo: Pir Rgp 10, 2009 11:01 pm

Grįžti į Izanga

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias

cron