Norai ir problemos susijusios su jais

Norai ir problemos susijusios su jais

Standartinė Kyras1 » Ant Geg 25, 2010 8:13 pm

Teodicėja -Dievas negali būti niekuo apkaltintas, nes jis tik vykdo mūsų norus.

Kas man įrodys, kad žmonėms atsitinka tokie dalykai, kurių jie nenori? Tai, kad žmonės esant vienam visagaliui Dievui realiai neturi laisvos valios argi tuo pačiu nereiškia ir to, kad jie neturi pasirinkimo, o jei neturi pasirinkimo argi viskas nėra tada taip, kaip turi būti, vadinasi nieko nėra prieš žmogaus valią (ne jis jos neturi). Kadangi savo veiksmus visada atlieka pats žmogus ir aplinka yra to žmogaus ir jam skirta, vadinasi viskas vyksta dėl žmogaus, ir nesvarbu ar jam skauda ar ne, tai yra dėl jo, tai yra jo. Be to, tai yra neatskiriama mūsų dalis, todėl jei iš mūsų tai atimtų, tai mes jau nebebūtume tokie patys, t.y. būtume apvogti, būtume nepilnaverčiai, būtume neišbaigti, būtume lygiai taip deformuoti, kaip pavyzdžiui deformuotas yra žmogaus kūnas, kuriam nupjauta ranka ar išdurtos akys. Kokia gi išvada peršasi? Jog viskas kas mums atsitinka ir ką mes patys padarome yra mūsų pačių naudai, vadinasi tai mums gerai. Jei būtume kitokie būtų gal ir negerai, bet mes nesame kitokie. O žmogus yra būtybė, kuri nori, kad jai būtų geriau, o ne blogiau. Vadinasi žmogus nori to kas yra gera. Kadangi tai kas atsitinka yra dėl paties žmogaus, vadinasi tokia dalykų padėtis jį tenkina labiausiai, vadinasi ir nori jis būtent to labiausiai. Viskas kas atsitinka iš principo yra gera, nes taip ir turėjo būti, kad būtume mes tokie kokie esame. Ir tuo pačiu viskas kas atsitinka niekada nėra prieš mūsų tikruosius norus. Taigi viskas kas atsitinka, atsitinka, nes mes būdami tokie, kokie esame, to norime.

Šiame gyvenime viskas yra labai painu, todėl akivaizdu, kad paviršutiniškai žiūrint matome įvairių norų konkurenciją ir kovas. Pavyzdžiui, žmogus turi norą nusigerti, bet tam reikia turėti pinigų, todėl dėl to noro jis kažką daro. Štai jam kyla mintis apiplėšti kitą žmogų. Tačiau čia atsiranda noras nepakliūti į kalėjimą. Dviejų minėtų norų konkurencija gali jį pastūmėti į kita kūrybiškumo lygmenį, kad žmogus jau įdeda daugiau pastangų ir valios, t.y. jis geriau eina dirbti, kad užsidirbtų, arba praleidžia daug laiko mąstydamas, kaip įvykdyti apiplėšimą, kad nebūtų pagautas. Štai, pavyzdžiui, turim norą dirbti. Šis noras yra silpnesnis už norą gerti, nes žmogus eina dirbti, kad galėtų gerti. Laikui bėgant ir žmogui aktyviais veiksmais materializuojant savo norus, atsitinka taip, kad jie užauga. Pavyzdžiui noras išgerti išauga tiek, jog jo nebeatsveria kiti norai ir žmogus nebedirba, o jau tik eina ir atvirai plėšikauja. Aišku tada jis pakliūna į kalėjimą. Bet ir tai buvo jo norėta. Nes jis turėjo norų, stipresnių už norą išgerti. Reikia neužmiršti, kad žmogus nėra vien tiktai sąmonė ir jo norai nėra vien tik tokie, kuriuos jis sąmoningai mąsto, nors gal mums žodis “noras” ir asocijuojasi tik su noru prie gimtadienio torto ir žvakučių. Yra ir pasąmonė ir dar fundamentalesni dalykai. Kaip minėjau, kiekviena būtybė nori to, kas yra jai geriausia. Pats didžiausias gėris yra Rojus – amžinos palaimos vieta. Nebūkim naivūs. Nors sąmoningai alkoholikas viską atiduotų už trumpalaikį nusigėrimą, tačiau jo sielai atrodo kitaip. Ji nori Rojaus. Šiam jos norui trukdo kūnas ir žmogaus sąmonė, todėl siela per pasąmonę skleidžia norą, kad nuodėmingas kūnas būtų sunaikintas, įkalintas, nubaustas, nuskriaustas ir tt. Problema yra ta, kad žmonės nėra vienodi ir jų sielų balsai nevienodai stiprūs. Žmonės yra skirtingos kokybės molio puodynės. Iš to atsiranda ir visa ši įvairovė.
Žmogus iš esmės tėra tik unikali informacijos kaupimo mašina. Jis yra tarsi robotas, kuris turi save valdančią pagrindinę programą – sielą. Šios mašinos noras yra amžinas malonus egzistavimas. Kai sakau robotas, tai aš jokiu būdu neturiu mintyje materialistinių kategorijų, kad jis yra materialus apčiuopiamas biomechaninis aparatas. Čia tik ribotas būtų suvokiams pagal ribotą žemišką materialų protą. Aš sąvoką “robotas” daugiau naudoju perkeltine prasme, t.y. aš akcentuoju, jog žmogus, nors ir gali savę apmastyti, vis vien nėra nepriklausomas nuo išorinių veiksnių, kurie jį valdo. Kitaip pasakius jį nesunkiai gali užvaldyti bet kokia dvasinė būtybė, o kas užvaldys sprendžia jos pačios tarpusavio kovoje, bet ne pats žmogus. Žmogus gali tik konstatuoti kas su juo darosi ir tai tik geriausiu atveju.

Galima paimti kitą pavyzdį. Žmogus yra tarsi žirgas mūšyje. Pats žirgas juk nekariauja, jis net nesuvokia kas tai yra žmonių karas, ant jo gali užsėsti lietuvaitis ir jis neš ant kupros lietuvaitį, bet jei jo šeimininką numęs ir ant jo užlips kryžiuotis, tai tada jis jau bus panaudotas kryžiuočio, tačiau jis pats kare nedalyvauja sąmoningai. Ir geriausiau atveju jis gali tik konstatuoti kas ant jo joja ir numanyti, kieno pusėje jis tuo metu kariauja. Bet jis nekariauja pats, jis nelabai turi realų pasirinkimą, kokį raitelį jis norėtų nešti. Tačiau, jei jo kas paklaustų, jis greičiausiai jis norėtų nešti tą raitelį, kuris jį yra jau prisijaukinęs ir kurį laiką priešintųsi kitam raiteliui, kol būtų prajodinėtas ir galiausiai paklūstų, jau vien dėl maisto, kurio jam taip reikia. Lygiai taip yra ir žmogaus atveju dvasių akivaizdoje. Jos joja ant žmogaus, kažkuri iš jų žmogų sau prisijaukina, duoda jam maisto – būtent dvasinio maisto, be kurio neįmanoma žmogaus būtis dvasiniame lygmenyje.

Kai kurių žmonių atveju net netinka ir žirgo palyginimas. Jiems geriau tiktų šautuvo palyginimas. Jei eina iš rankų į rankas ir net nesuvokia, kas vyksta, jie tik šaudo ir tiek.

Kaip atsiranda pražūtingi norai? Štai pavyzdys apie Lietuvos darbdavius ir jų pavaldinius. Ankščiau darbdaviai turėjo geras sąlygas, bet vis vien nemokėjo tinkamos algos, užtai gavo situaciją, kai jau ir nebegali jos išmokėti. Darbdavys žinoma pasakys, kad jo noras buvo kuo daugiau sau pelno pasidaryti, todėl bankroto atveju nebuvo išpildytas jo noras. Tačiau tiesa yra ta, kai tai tebuvo tik vienas iš jo norų. Yra norų konkurencija. Žmogaus norus parodo ne tik jo žodžiai ar mintys, bet ir praktiniai darbai (nes juk nori to ką darai, ar ne? juk žmonės laisvai daro tai, kas jiems atrodo geriausia) ir giluminiai polinkiai. Taip kaip darbdavys stipriai nori pralobti, jis lygiai taip pat stipriai demonstruoja norą nemokėti prideramos algos. Tai yra labai arši norų konkurencija. Nes iš vienos pusės žmogus siekia kuo daugiau pinigų, bet iš kitos pusės jis siekia ir bankroto, t.y. visai neturėti pinigų, nes tai absoliutus jo noro nemokėti pinigų kitam žmogui patenkinimas. Taigi, žmogus savo mintimis siunčią norą pralobti, o savo veiksmais siunčia norą nuskursti, nes tada nereiks mokėti didelės algos. Nenuostabu, kad kyla krizės. Beje krizės, kaip ir karai kyla iš per gero gyvenimo, nes jos pačios yra prastesnis gyveniams. Tai juk logiška, krizė yra per gero gyvenimo pasekmė, nes nuo geresnio pereiname prie blogesnio, tačiau po krizės visada reikalai pasitaiso, todėl tada jau sakome jog baigėsi krizė. Jau vien tas pakilimų ir krizių nuolatinis svyravimas pailiustruoja, kas žmogui yra gerai, o kas blogai. Romėnų gyvenimas nuolat gerėjo, bet ėmė ir kažkada pasibaigė. O kadangi viskas kas atsitinka yra dėl paties žmogaus noro, vadinasi romėnai, kaip visuma norėjo barbarų invazijos, kad ir kaip keistai tai atrodytų. O kadangi žmonės nori tik to, kas jiems yra naudingiau, vadinasi kolektyvinė romėnų pasamonė aiškiai matė, jog geriau yra jų civilizacijai būti sunaikintai ir jiems patiems patekti į krizę, nei gyventi niekieno nepuolamėms ir dar ramiau pasinerti į visapusišką dvasinį pakrikimą ir išsigimimą. Vadinasi tolesnis ramus gyvenimas tiek buvo pavojingas, kad patys romėnai norėjo būti sunaikinti (žinoma nesąmoningai). Jie pasirinko galimybę patekti į amžiną Rojų, o ne dar kurį laiką maloniai žemiškai pagyventi. Žinoma aš kalbu apie pasąmonę ir ypač apie kolektyvinę pasamonę. Tai ką sakau negalioja jokiam paskiram individui ir jo sąmonei. Nei vienas romėnas savom mintimis netroško būti barbarų sunaikintas. Kita vertus nėra joks būvis laikomas krize, jei po jo dar ženkliau suprastėja būvis. Bet nėra begalinės krizės, visalaik pasirodo pakilimas. Ir pakilimas seka būtent po krizės. Ką tai sako. Ogi tai, kad aptalžyti žmonės nori geresnio gyvenimo, o ne amžinai likti krizėje. Vadinasi žmogui į naudą yra taip pat ir nebūti krizėje. Vadinasi pernelyg geras materialinis gyvenimas yra ne į naudą žmogui, kad jis nori krizių. Bet ir krizė ne į naudą, jei jis nori pakilimo ir kai tas noras jam išpildomas, jis džiaugiasi. Taip išeina, kad žmogus pats nežino, ko nori, arba kitaip pasakius, šis pasaulis yra siaubingai neparanki vieta žmogui gyventi, nes negarantuoja ilgalaikės tobulos malonios būsenos, žmogui vis kažkas negerai. Yra tokių, kurie pasakys, kad čia žmogaus problema, kad jam niekas neįtinka. Bet aš manau kitaip. Tai pasaulio problema, kad žmogus negali nurimti jame. Pasaulis nėra vertingesnis už žmogų, nes jis buvo žmogui sukurtas, o ne žmogus pasauliui. Prisiminkim Pradžios knygą. Tad jei pasaulis pajungtas žmogui, tai čia jo problema, kad nepatenkina savo šeimininko.


Nebūtina, kad žmogus konkretų rezultatą įvardintų kaip norą, nes bet koks mūsų veiksmas savaime nurodo į siekiamybę ir toji siekiamybė yra objektyvizuojama.
Visados laimės stipresnė emocija, labiau įtraukianti idėja ir panašiai. Tačiau kas beatsitiktų, visuomet bus į naudą žmogui. Štai žmogus nemėgsta, kai jį įžeidžia, ir todėl jei taip atsitinka trenkia atgal tuo pačiu ir dar stipriau. Koks noras matosi? Matosi, kad jis nori, kad su juo skaitytusi, bet ar labai stipriai to nori? Ką jis aukoja dėl to, kad taip atsitiktų? Tuo tarpu iš šalies žiūrint atrodo, kad jis labiau nori įrodyti savo pranašumą ir įgyvendinti siauriai suvokiamą egoistinį teisingumą. Tai, kad jį kažkas nuskriaudė jo nesustabdo, jis tai sutinka ištverti tam, kad realizuoti savo troškimą atkeršyti. Iš aukštybių matyti, ko jis stipriau nori, todėl atitinkamai jam ir siunčiama objektyvi tikrovė – nori būti tikrai įsižeidęs? Tai tada tau netrūks tokių situacijų, kai tave įžeidinės, įžeidimas darysis stipresni ir tavo subjektyvi reakcija darys dar alergiškesnė, taip bus sukurtas idealus fonas tam, kad galėtum rimtai įsižeisti, kuo žiauriau atkeršyti ir tam žiaurumui būtų pagrindas, t.y. kad tu galėtum pasiteisinti prieš save patį.

Jei žmogų skriaudžia, o jis nesąmonigai leidžiasi, tai reiškia jis to gilumine prasme irgi nori. Jam patinka jaustis auka, patinka jaustis geresniu ir galėti smerkti kitus.

Tačiau, jei žmogų nuskriaudė, o jis sąmoningai susitvarkė su ta skriauda, nekeršijo, dvasine prasme palinkėjo gero skriaudikui, tarsi skriaudos net nebūtų buvę. Ko jis nori? Gal skriaudų darymo? bet juk skriaudos nėra. Jis savo elgesiu demonstruoja, kad skriaudos nebuvo, skriaudos situacija nelimpa prie jo. Kita karta gal tokia situacija jau nebepasikartos, nes nelimpa. A, tai gal jis nori nuolatos už kitus kentėti? Ir šį norą reikia patenkinti, jį nuolat skriaudžiant? Galbūt, tačiau antrą kartą kai atsitinka tas pats jis perlo kiaulei nemeta ir griežtai paauklėja. Tai gi jis nenori skriaudų. Ko jis nori – auklėti? Galbūt. O dabar sudedam abudu norus ir gausim, kad žmogus linksta į tai, jog jis patiria skriaudą nevertai ir tam, kad būtų į gerą pakeistas skriaudikas. Na bent jau negėda dėl tokio noro. Kita vertus norai yra nukreipti į vieną pusę, todėl vienas kitą kontroliuoja. Situacijos turėtų būti tokios, kad neįšeitų iš normos ribų kiekvieno atžvilgiu. Dievui tenka sunki užduotis, nes žmogus skriaudų nenori, bet kartu nori parodyti meilę kitiems, o tai neįmanoma be skriaudų patyrimo.

O dabar situacija to, kuris keršija. Jis skriaudos tiesiog limpa, nes jam juk reikia sudaryti galimybes keršyti. Jam kito žmogaus būklė nerūpi, todėl skriaudos liejasi laisvai, nes ir jis niekam tada nerūpi.

Atidėliojimas, reiškia nenorą kažko imtis, todėl vis labiau atsiranda visokie trukdžiai, kad objektyviai tai išpildyti. Iš pradžių pats nedarai, o paskui jau ir objektyvi realybė nebeleidžia.

Blogos savasties žmogus ne dėl to daro nusikaltimą, kad jis privalo jį padaryti. Ne nuo padarytų darbų priklauso, kokia yra jo savastis. Ji jau yra juoda, jei jis ryžtasi daryti nusikaltimus. Nusikaltimą padaro dėl to, kad tokiu keistu būdu ieško paramos, išgydymo, blogiausiu atveju sunaikinimo, nes nebegali savyje apsikęsti.
Kyras1
 
Pranešimai: 104
Užsiregistravo: Pir Rgp 10, 2009 11:01 pm

Re: Norai ir problemos susijusios su jais

Standartinė adminas » Pen Vas 04, 2011 9:42 pm

;)
adminas
Site Admin
 
Pranešimai: 6
Užsiregistravo: Pir Rgp 10, 2009 1:13 am


Grįžti į praktinės problemos

Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 1 svečias

cron